Ir tai nieko keista. Mat kaip sako Meno istorijos mokykloje (MIM) paskaitų ciklą apie bažnytinį meną skaitanti profesorė Aleksandra Aleksandravičiūtė, ne kiekvienas susimąsto apie tai, kad iki pat XIX a. sakralinis menas sudarė didžiausią ir vertingiausią Europos vaizduojamosios dailės paveldo dalį. Maža to, – daug vertingų XIX ir XX a. sakralinio meno objektų iki šiol laukia pripažinimo.
Dar gerokai prieš visą pasaulį sukrėtusias negandas su profesore kalbėjomės apie tai, kuo vertingas bažnytinis menas, kaip jis suvokiamas ir tyrinėjamas, kokia jo paskirtis ir kaip jį atskirti nuo kičo.
– Kodėl, Jūsų nuomone, svarbu tyrinėti bažnytinį meną? Kuo jis vertingas?
– Galbūt reikėtų patikslinti, kad „bažnytinės dailės“ sinonimai yra „sakralinis menas“, „religinis menas“, „krikščioniškasis menas“ (Church art, sacral art, christian art). Šių terminų prasmės artimos, bet ne identiškos.
Ne kiekvienas susimąsto apie tai, kad iki pat XIX a. sakralinis menas sudarė didžiausią ir vertingiausią Europos vaizduojamosios dailės paveldo dalį.
Lietuvoje bažnytinio meno dalis, palyginti su pasaulietine daile, buvo dar reikšmingesnė. Užtenka paskaičiuoti, kiek istorinės dailės objektų sukaupta kiekvienoje senoje, netgi eilinėje, bažnyčioje. Tarsi mažas muziejus, tiesa?
O tai atitinka visiškai objektyvų faktą, kad bent jau iki Naujųjų laikų dauguma Europos gyventojų buvo ne tik pakrikštyti kaip krikščionys, bet ir nuoširdūs tikintieji.
Daugiau ar mažiau gilūs, daugiau ar mažiau teologiškai apsišvietę, bet neabejojantys Dievo buvimu, Prisikėlimu ir nuolatiniu veikimu tarp mūsų. Tikėjimas buvo jų vidinio pasaulio pagrindas, jų moralės ir gyvenimo strategijų ašis. Štai kodėl bažnytinė vizualioji kultūra yra neišsemiamas informacijos šaltinis apie žmogų, apie bendruomenę, istorinę psichologiją ir t. t.
– Ar bažnytinis menas Lietuvoje pakankamai ištyrinėtas ir ar jis pakankamai gerai suvokiamas?
– Lietuvoje iki 1990 m. sakralinės dailės tyrimai buvo visokeriopai ribojami dėl ideologinių priežasčių. Maža to, bažnytinius objektus buvo leidžiama studijuoti tik kaip dailininkų kūrinius, t. y. tik meninio stiliaus aspektu. Siekta ignoruoti jų prasmę, ikonografiją, jų giliąją žinią. Po Nepriklausomybės atgavimo šioje srityje atsivėrė nearti dirvonai.
Reikėjo aprėpti savąjį Lietuvos paveldą, t. y. atrasti, ekspertuoti, inventorinti ir paskelbti daugybę anksčiau nefiksuotų arba neįvertintų, arba tiesiog paslėptų nuo valdžios kūrinių. Reikėjo perrašyti mūsų senosios dailės istoriją, t. y. naujai interpretuoti jau anksčiau tyrinėtus kūrinius ir jų kontekstą.
Per pastaruosius trisdešimt metų tyrinėjant bažnytinį paveldą padaryta neįtikėtinai daug, bet vis dar lieka aibė spragų. Tuo labiau, kad iki 2000 m. ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje buvo atsainiai žiūrima į XIX a. dailę, abejojant jos išliekamąja verte ir meniškumu. Daug vertingų XIX ir XX a. sakralinio meno objektų iki šiol laukia pripažinimo.
– Jūsų skaitomų paskaitų tematika MIM – specifinė, tačiau klausytojų netrūksta. Ar pastaruoju metu pastebite žmonių domėjimąsi bažnytiniu menu? Kokios priežastys tai sąlygoja?
– Pastebiu, kad mūsų visuomenė ugdosi ir išties daugiau žmonių rūpi kultūros paveldas. Lanko miestelius, vyksta į tolimas bažnyčias, randa nepažintas Vilniaus ir Kauno vietas.
Gal todėl domisi ir bažnytine daile, kuri, kaip sakiau, sudaro didžiausią mūsų paveldo dalį.
Ją reikia išmokti „perskaityti“, nes ji skirta ne tam, kad suteiktų formalų estetinį pasigėrėjimą. Tai – pasakojimas vaizdais. Reikia įprasti bažnytinėje dailėje atskirti tai, kas yra esminga ir nekintama, nuo to, kas susiję su stiliaus permainomis ir kitais laikinais dalykais.
– Bet kokio meno kūrinio paskirtis yra priversti mus mąstyti, išjudinti pojūčius, kartais – ir šokiruoti. O kokia yra bažnytinio meno paskirtis? Ar tik įvaizdinti tikėjimą?
– Ką reiškia „tik įvaizdinti tikėjimą“? Ar galima įsivaizduoti sudėtingesnę, konceptualiai sunkesnę meno užduotį? Padaryti regima tai, kas yra neregima?
Sakralinės paskirties objektai visada ir visur buvo pagrindinis dailės tikslas, – tiek Ramiojo vandenyno salose, tiek Egipte, tiek ir senosios Lietuvos kaime. Per sakralinę kūrybą ir dalyvaudamas joje žmogus išreiškia savo santykį su Apvaizda, būtimi ir anapusybe.
Tik visai neseniai, XX a., pasaulietinės paskirties kūryba visiškai nukonkuravo sakralinę. Tačiau be abejo, esminė bažnytinės dailės paskirtis yra dalyvauti tikėjimo išpažinimo procese.
Paveikslai nebūtini liturgijai, bet jie palydi, komentuoja, reprezentuoja visa tai, ką žmogui teigia religija. Jie tarpininkauja maldoje. Žmonės tiki kai kurių paveikslų stebuklais ir malonėmis.
– Ar apskritai egzistuoja takoskyra tarp pasaulietinio ir bažnytinio meno?
– Kiekvienas krikščioniškojo meno objektas yra dvejopas. Tai tuo pačiu metu ir religinės srities reiškinys, ir dailininko kūrinys. Jį ir suvokti galima dvejopai.
Tikintysis įžvelgs savas prasmes, o indiferentas galbūt grožėsis profesionaliu kūrinio atlikimu.
Kaip didieji muzikai, taip ir iškiliausi dailininkai kūrė bažnytinį meną. Kiekvienas savo laiko stiliumi, bet laikydamiesi privalomų bažnytinio meno kalbos taisyklių. Jos yra būtinos, saugant, kad Bažnyčia išliktų „visuotinė“, t. y. kad tikintieji bet kuriame pasaulio kampelyje galėtų „perskaityti“ ir melstis prie tų pačių atvaizdų.
Todėl ne visi paveikslai, netgi sukurti pagal Šv. Rašto temas, vadintini bažnytine daile. Kai kurių dailininkų tapyba, nors apmąsto tikėjimo klausimus, bet itin subjektyviai. Toks kūrinys ir lieka tiesiog individualiu meno kūriniu, galbūt labai jaudinančiu, vertingu dailės žiūrovui, bet netinkamu maldai.
– Tačiau tam tikra prasme bažnytinis menas ir Lietuvoje, ir kitose šalyse „kalba“ ta pačia kalba?
– Taip, bažnytinis menas iš prigimties yra tarptautinis. Jis privalo būti vienodai „perskaitomas“ visame pasaulyje. Nėra vien lietuviškos ikonografijos, lietuviškų šventųjų atributų ir pan.
Pas mus nutapytas paveikslas turėtų tikti ir Meksikai arba Japonijai. O Lietuvoje atsidūręs afrikiečio autoriaus paveikslas, kuriame Marija galbūt nutapyta juodaodė, vistiek turi būti aiškus tikintiesiems, nes tapytojas privalo laikytis ikonografinio kanono.
Pavyzdžiui, pavaizduota moteris, apsigaubusi galvą ir pečius skraiste, ji laiko ant kairės sulenktos rankos kūdikį, kurio pirštai sudėti palaiminimui, o po jo kairiąja pažastimi – knyga.
Žinoma, tai Hodegetrijos tipo Švč. Mergelė Marija. Ir nesvarbu, ar šis atvaizdas išsiuvinėtas drobėje, ar nulietas iš gipso, ar nutapytas akvarele. Bet jo svarbiausi elementai yra teisingi ir atpažįstami.
– Ar visais atvejais bažnyčiose esančius atvaizdus, ikonas, architektūrinę simboliką galima vadinti bažnytiniu menu?
– Kai kada bažnytinis menas būna ir būdavo ne itin aukšto profesinio lygio. Bet jei paveikslas ar skulptūra nepažeidžia ikonografijos reikalavimų, yra kunigo pašventintas ir jo atsakomybe įkeltas į altorių – formaliai jis gali būti laikomas bažnytinio meno objektu.
Kitas klausimas, ar nemeniškas „bažnytinio meno“ reiškinys daro garbę pavaizduotam šventajam, savo bažnyčiai, klebonui, bendruomenei ir ar veda tikinčiuosius šviesiu keliu?
Dėl bažnytinio kičo – ne viskas taip paprasta. Pirma, praeityje stebuklingais buvo paskelbti ir kai kurie atvaizdai, visai nepasižymintys meniškumu, t. y. menkaverčiai kaip dailės kūriniai. Bet kažkas, prie jų nuoširdžiai pasimeldęs, susilaukė stebuklingų malonių.
Čia – paslaptinga zona, aš vengiu tai komentuoti. Antra, verslas – devocionalijų ir bažnytinio kičo prekyba – atsirado beveik vienu metu su akstyvosiomis ikonomis.
Tai Simeono ir kitų stulpininkų atvaizdai, skirti pirmiesiems piligrimams, pagaminti iš pigių medžiagų. Jų reikėjo neturtingiems ir nemokytiems tikintiesiems, kurie ir šiandien yra pagrindiniai kičo skleidėjų klientai.
Matau tik vieną išeitį: šviesti. Aiškinti, kantriai ir jautriai lavinti, bet elgtis taktiškai ir vengti arogantiško požiūrio. Nes niekaip nepamatuosi tikėjimo gelmės – prasto estetinio skonio žmogus gali būti nuoširdus tikintysis.
– Tad kaip apibūdinti skirtį „tarp tikrojo bažnytinio meno“ ir „kičo“?
– Bet kuriam, ne tik bažnytiniam, kičui būdingas tiražavimas, surogatinis pobūdis, pigi medžiaga ir subanalintas, supaprastintas temos bei idėjos perteikimas. Pagal šiuos kriterijus ir galima apibūdinti šią skirtį.
Meniškumo aspekto dviem žodžiais neaptarsi. Iš principo, kiekvieno laikotarpio ir bet kurio meninio stiliaus bažnytiniai atvaizdai galėtų įvykdyti savo misiją: ir bizantinė ikona, ir modernistinė Rožinio koplyčia Vence, įrengta pagal Henri Matisse‘o projektą. Tačiau... tikrai ne visų autorių profesionalumas ir talentas prilygsta Matissui.
– Vienas Jūsų paskaitų ciklo sandas pavadintas labai gražiu ir geriausiai bažnytinį meną iliustruojančiu žodžių junginiu: įvaizdintas tikėjimas. Koks Jūsų pačios asmeninis santykis su religija ir kas Jūsų gyvenime tai „įvaizdina“?
– Aš esu praktikuojanti katalikė, myliu ir tyrinėju bažnytinį meną, bet paveikslų atžvilgiu balansuoju ties erezijos riba: man pačiai jie nebūtini. Gana kryžiaus. Namie turiu sau brangią XIX a. žemaitišką Šv. Izidoriaus skulptūrėlę. Šviesaus veido, tauriai paprastą.
– Ačiū už pokalbį.
MIM lektorės A. Aleksandravičiūtės skaitomas paskaitų ciklas „Įvaizdintas tikėjimas: bažnytinis menas ir bendruomenė“ – kiekvieną ketvirtadienį 18.15 val. meno galerijoje „Kunstkamera“.
Artimiausių paskaitų potemės: * Balandžio 25 d. – Tridento bažnytins susirinkimas (1545–1562) ir reformuotoji dailė * Gegužės 2 d. – Nauji poreforminiai ikonografijos akcentai * Gegužės 9 d. – Liturgija, bažnyčios architektūra ir įranga * Gegužės 16 d. – Apsilankymas Bažnytinio paveldo muziejuje ir/arba Bernardinų bažnyčioje
