Tačiau krikščioniškajam pasauliui buities darbai šią dieną – antraeilis dalykas. Didysis šeštadienis skirtas paminėti Kristaus kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą. Tai ramaus ir šviesaus laukimo diena.
Visą šeštadienį iki vakaro krikščionių bendruomenė nešvenčia Mišių. Tai atspindi tikrąją Didžiojo šeštadienio reikšmę: Bažnyčia išgyvena didžios tuštumos jausmą, budi prie palaidoto Kristaus kapo, liudija savo viltį ir tikėjimą Kristaus prisikėlimu.
Šią dieną, jei būtinai reikia, gali būti teikiamas tik Ligonių patepimo sakramentas.
Didžiojo šeštadienio kulminacija yra vakare visose bažnyčiose švenčiamas Velyknaktis. Per jį Bažnyčia budėdama laukia Kristaus prisikėlimo ir sakramentiniu būdu jį jau švenčia.
Velyknakčio pamaldose liturgija yra pati turtingiausia iš visų per metus švenčiamų Mišių. Ji prasideda Žiburių liturgija – pašventinama ugnis, nuo jos uždegama Velykų žvakė, o nuo šios žvakės savo žvakes užsidega visi dalyvaujantieji Mišiose. Taip bažnyčios paskęsta žiburių jūroje.
„Iš naujos liepsnos tarsi viskas nušvinta. Velykinė žvakė reiškia Kristų. Žvakė pažymima tų metų skaitmenimis bei Alfa ir Omega raidėmis. Tai reiškia, kad nuo laikų pradžios iki laikų pabaigos siekia Kristaus išgelbėjamasis darbas“, – žvakės simboliką aiškina kunigas Kęstutis Palikša.
Kita labai svarbi ir tik Velyknakčio Mišiose vykstanti dalis – Krikšto liturgija. Per ją krikštijami tam pasiryžę ir iš anksto pasiruošę suaugę žmonės. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje per Velyknaktį šiemet bus krikštijami du asmenys – gydytoja ir žinomas poetas, prozininkas bei dramaturgas.
Per Krikšto liturgiją taip pat šventinamos krikšto žvakės ir visi Mišių dalyviai atnaujina savo krikšto pažadus.
