Žiūrovai išgirs aukštaičių tarme skaitomas šmaikščias Antano Strazdo eiles ir vieno talentingiausių pokario rašytojų Pauliaus Širvio eilėraščius. Lietuvių literatūros klasikiniu palikimu tapusi šių liaudies dainių kūryba šiandien yra tarsi atsvara kasdienybę užliejusiai paviršutiniškai kultūrai.
„Su P.Širvio „Beržu“ stojau į tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją, aktorinio meistriškumo specialybę; man atrodo, P.Širvys savotiškai padėjo man įstoti. O jau studijų metais buvo užduotis paruošti ką nors iš mūsų XX a. pradžios lietuvių poetų kūrybos. Paėmiau vieną A.trazdo giesmę ir su ja labai ilgai kankinausi, niekaip ji man nepavyko...
Augau pas senelius, gerai mokėjau tarmę ir ėmiau, jos paisydamas, skaityti savo pasirinktą kūrinį. Jis suskambo visiškai kitaip – supratau jo prasmę, pamačiau, kaip jis gražiai parašytas, surėdytas, užsinorėjau perskaityti ir visus kitus A.Strazdo eilėraščius. Pajutau, kad A.Strazdo kūryba skamba visai kitaip, o jis pats – savas, šiuolaikiškas žmogus. Baigus studijas, šie du poetai išliko man svarbūs,“ – apie poetų pasirinkimą pasakojo A.Latėnas.
A.Strazdas (1760–1833), savo poetika atradęs subtilią ribą tarp sena ir nauja, tapo liaudies poeto pavyzdžiu. Keliaudamas per gyvenimą su liaudies daina, jis kartu brandino ir savąją dainą.
P.Širvys (1920–1979) – bene talentingiausias pokario lietuvių rašytojas. Sunku būtų rasti abejingų jo kūrybai – melodingiems, ritmiškiems išgrynintos minties eilėraščiams, kurių dauguma virto dainomis.
„Tiesiog jaučiu, kad žmonės išsiilgę žodžio. Nepriklausau tai mokyklai, kur tekstas yra tiesiog perskaitomas ir išmokstamas atmintinai, man norisi per tekstą – šiuo atveju per Strazdelio, P.Širvio kūrybą – dar ir režisūriškai perteikti šiems laikams, šiems žmonėms tai, ką noriu pasakyti, noriu šia poezijos kalba kalbėti su visais – ir jaunais, ir vyresnio amžiaus žmonėmis“, – sakė A.Latėnas.
A.Latėno kūrybos vakaras. Balandžio 29 d. 18 val. Lietuvos teatro sąjunga, Vilnius.
