Nors šią sritį Lietuvoje reglamentuoja jau du įstatymai (be Mecenavimo įstatymo, veikia Labdaros ir paramos įstatymas, rėmėjams numatantis tam tikras mokesčių lengvatas), kultūros rėmimo mastai šalyje išlieka kuklūs.
Mecenavimo įstatymą kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas vadino pirmuoju žingsniu sistemingo kultūros rėmimo skatinimo link ir pasidžiaugė, jog jau turime pirmąjį nacionalinio mecenato ženklo savininką – juo tapo verslininkas Arvydas Paukštys, paaukojęs 1 mln. eurų sudegusiai Balbieriškio Švč.Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčiai atstatyti.
„Dėmesys mecenatystės stiprinimui pabrėžiamas ir šiuo metu Kultūros ministerijos baigiamoje rengti Lietuvos kultūros politikos strategijoje „Kultūra 2030“. Viena iš šioje strategijoje numatomų priemonių – Kultūros paveldo fondo steigimas“, – pabrėžė ministras.
Tačiau M.Kvietkauskas minėjo ir Valstybės kontrolės parengtos ataskaitos duomenis, liudijančius, jog 2015–2017 m. laikotarpiu rėmėjų lėšos, skirtos valstybės scenos menų įstaigoms, sumenko net 23 proc.
Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė pateikė Lietuvos muzikinės kultūros mecenavimo istorinę apžvalgą ir ją užbaigė gražiu pavyzdžiu – koncerno „Achemos grupė“ skiriama parama.
„Pastaruosius trejetą sezonų dr. Bronislovo Lubio sukurtas nacionalinio verslo koncernas remia Lietuvos nacionalinę filharmoniją, visiškai pasitikėdamas mūsų meniniais pasirinkimais ir sprendimais. O bendrų verčių kūrimas pasitikėjimo pagrindu yra labai svarbus“, – pabrėžė R.Prusevičienė.
Pernai duris lankytojams atvėrusio MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė džiaugėsi, jog dėmesys Danguolės ir Viktoro Butkų privačia iniciatyva įsteigtam muziejui pranoko lūkesčius – per pusmetį jame apsilankė daugiau kaip 150 tūkst. žmonių.
Nepaisant to, pritraukti naujų rėmėjų MO muziejui nėra paprasta – iš verslo prekės ženklų kol kas jam paramą skyrė tik UAB „Švyturys-Utenos alus“, o dėl kitų strateginių partnerysčių deramasi 2019– 2020 m. sezonui. Likusi paramos dalis buvo surinkta privačių mecenatų dėka.
„Netgi pritraukus privačius rėmėjus bei finansavimą atskirų parodų rengimui iš Lietuvos kultūros tarybos, MO muziejaus biudžetas kol kas yra deficitinis – skirtumas tarp pajamų ir išlaidų siekia 300 tūkst. eurų. Kol kas šį skirtumą dengs muziejaus steigėjai, tačiau suprantame, kad ateityje išlaikyti prisiimtą kokybės kartelę taps finansiniu iššūkiu, neįveikiamu be tvaraus ir ilgalaikio municipalinio bei valstybinio sektorių dalyvavimo“, – teigė M.Ivanauskienė.
LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotojas Julijus Grickevičius savo pranešime atskleidė, kokią dalį nuo bendro biudžeto sugeba iš privačių rėmėjų pritraukti pasaulio operos teatrai.
„Milano „La Scala“ teatro biudžete ši dalis siekia net 30 proc., tačiau tai – labiau išimtis, nei taisyklė. Vokietijos operos teatruose ši dalis paprastai siekia 3–5 proc., Ispanijos ir Prancūzijos teatruose – 10–15 proc.“, – skaičiavo J.Grickevičius.
Jis pabrėžė, kad užsienyje operos teatrai neretai daugiau paramos sulaukia ne iš verslo korporacijų, o iš asmeninių rėmėjų.
„JAV operos teatrams net 71 proc. privačios paramos teikia būtent individualūs rėmėjai. Tiesa, jai surinkti tenka skirti investicijų: organizacijos „OPERA America“ duomenimis, 1 JAV doleris, skirtas lėšoms rinkti, atneša vidutiniškai 7 JAV dolerius grąžos.
Europoje neretai žmogaus dalyvavimas teatro rėmimo veikloje prasideda nuo simbolinio 1 euro. Kai ši suma užauga iki tam tikro dydžio (paprastai – 250 eurų), ji pasirodo asmens mokesčių deklaracijoje ir tuomet daugelyje valstybių nuo jos pradedama skaičiuoti nustatyta mokesčių lengvata“, – teigė LNOBT atstovas ir priminė, kad Lietuvoje fiziniai asmenys tokiu atveju jokios mokesčių lengvatos nesulauktų.
J.Grickevičius taip pat minėjo su parama dirbančių specialistų svarbą: šiuo metu kultūros įstaigos per mažai investuoja į tokias darbo vietas, juntamas profesionalių specialistų trūkumas. Fiziniai asmenys pasirinktam paramos gavėjui ir dabar gali skirti iki 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio, tačiau šis įrankis nėra pakankamai išnaudojamas.
Konferencijos diskusijoje pasisakęs MO muziejaus steigėjas Viktoras Butkus atkreipė dėmesį į Mecenavimo įstatyme slypinčius biurokratinius barjerus.
„Potencialus mecenatas pagal šį įstatymą privalo ne tik įrodyti savo finansinius šaltinius, bet ir pateikti visus išlaidų kvitus – vien mokesčių deklaracijos nepakanka. O kad pristatytum kokį milijoną čekių už penkerius metus, tektų nemažai padirbėti.
Manyčiau, kad galėtume labiau pasitikėti potencialiais rėmėjais ir atsisakyti perteklinių skaidrumo reikalavimų. Juk tokiu būdu į viešumą apsisprendęs eiti asmuo neabejotinai laiko save garbingu žmogumi“, – argumentavo V Butkus.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis teigė per dieną sulaukiantis po 15–20 prašymų skirti pinigų.
„Per metus nesunkiai išdalyčiau 10 mlrd. eurų, jeigu tik juos turėčiau. Tačiau sėkmingą rėmėjų partnerystę neretai nulemia ilgalaikis asmeniškas bendravimas, todėl kultūros institucijoms tiesiog būtina burti ir auginti savas bendruomenes.
Šiandien mūsų šalyje yra nemažai žmonių, išvysčiusių savo kompanijas ir sėkmingai jas pardavusių, kuriems per 60 metų ir kurie norėtų dalį uždirbtų lėšų skirti mecenatystei bei tokiu būdu save įprasminti. Tačiau panašios praktikos šalyje, be MO muziejaus, mes nelabai turime, todėl tokiems žmonėms reiktų skirti daugiau dėmesio. Juos būtų gerai skatinti asmeniniu bendravimu, sakyčiau, reiktų „pačiupinėti jų ego“, – sakė R.Dargis.
Jam pritarė Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas: „Iš savo bendravimo su rėmėjais jaučiame, kad išties daug lemia asmeniniai santykiai. Jeigu įmonės vadovas ar šiaip turtingas asmuo turi sentimentų konkrečios kultūros įstaigos veiklai ir yra pažįstamas su jos vadovais, jo paramą įstaigai gauti daug lengviau. Panašiems sprendimams psichologiškai daro įtaką ir „nemateriali motyvacija“ – asmens pagerbimas, paminėjimas. Tačiau Mecenavimo įstatymas stokoja panašių moralinio akstino aspektų“, – įsitikinęs muziejaus vadovas.
Mokesčių ekspertė Rūta Bilkštytė atkreipė dėmesį, kad, siekiant jau veikiančius įstatymus paversti rėmėjams palankesniais, nebūtina jų keisti iš esmės.
„Galėčiau pasiūlyti pakeisti įstatymuose vos po 5 žodžius, ir pradžiai to užtektų. Nes kai sėkmingai veikiančius užsienio šalių mokesčių įstatymus mėginama paraidžiui perkelti į mūsų įstatyminę bazę, rezultatas neretai išeina toks pat, kaip nusipirkus „broškę“ ir įsisegus ją į kombinezoną“, – ironizavo R.Bilkštytė.
Visus konferencijos dalyvių pasiūlymus atidžiai žymėjęsis kultūros ministras M.Kvietkauskas konferencijos pabaigoje išreiškė viltį, kad jie bus naudingi rengiant būsimas Mecenavimo įstatymo bei kitų teisės aktų pataisas.
