Pasaulyje gerai žinomas kino kūrėjas neseniai lankėsi Lietuvoje – festivalyje „Kino pavasaris“ pristatė savo naujausią filmą „Eteris“. Prieš kino seansą jam buvo įteiktas apdovanojimas už gyvenimo kūrybą.
Kino juostos „Eteris“ premjera įvyko pernai Tarptautiniame Romos kino festivalyje. K.Zanussi naujausiame filme ištikimas savo idėjoms.
Kaip ir ankstesniuos darbuose, tokiuose kaip „Kristalo struktūra“, „Šeimos gyvenimas“, „Iliuminacija“, „Apsauginės spalvos“ „Spiralė“, „moralinio nerimo“ kino autoriteto vardą pelnęs menininkas nagrinėja sudėtingus žmogaus būties ir pasirinkimo klausimus.
„Eterio“ veiksmas vyksta XX amžiaus pradžioje carinės Rusijos pakraštyje. Karo gydytojas, norėdamas pavergti žavią merginą, apsvaigina ją eteriu. Gražuolė miršta. Gydytojas nuteisiamas mirties bausme, tačiau paskutinę akimirką bausmė pakeičiama tremtimi į Sibirą.
Po daugybės metų jam pavyksta pabėgti ir įsidarbinti gydytoju Austro-Vengrijos tvirtovėje. Čia jis tęsia eksperimentus su eteriu. Gydytojas lyg apsėstas: manipuliuoja skausmu, stengiasi pažaboti laisvą žmogaus valią. Visas nesėkmes ir praradimus jis šaltakraujiškai nurašo kaip auką dėl mokslo.
Šis filmas – tai Fausto mito interpretacija ir bandymas atsakyti į klausimą, kas yra blogis.
K.Zanussi pasaulėžiūrą ir kūrybinį kelią formavo mokslas ir mistika, materialus pasaulis ir religija – prieš tapdamas režisieriumi jis Varšuvos universitete baigė fiziką, vėliau Jogailos universitete – filosofiją.
„XIX amžiuje tarp mokslo ir dvasingumo buvo didelė priešprieša, dabar tarp kur kas daugiau darnos. Šiuolaikiniai fizikai atviri nematerialaus pasaulio realybei. Reikia susitaikyti, kad yra dalykų, kurių mes niekada nesužinosime“, – kalbėjo režisierius.
– Neseniai jūsų apdovanojimų sąrašą papildė prestižinis Lenkijos kino akademijos Auksinis erelis, įteiktas už viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus. Ką manote apie šį įvertinimą? – „TV antena“ pasiteiravo K.Zanussio.
– Galėčiau paaiškinti gastronomine metafora, kad tai panašu į karčiai saldžią sriubą. Saldu, nes malonu, o kartu, nes suprantu, jog viskas yra arčiau pabaigos negu pradžios.
O gal tai tiesiog paminklas ir reikia ruoštis laidotuvėms. Tikiuosi, kad tokios mano prognozės greitai neišsipildys.
– Per gyvenimą sulaukėte daug įvairių įvertinimų ne tik tėvynėje, bet ir užsienyje. Be to, Lodzėje, Žvaigždžių alėjoje, 1998 metais buvo atidengta jūsų vardo žvaigždė, o Mendzyzdrojuose palikote savo delno atspaudą Žvaigždžių alėjoje. Gal jau pripratote prie nuolat besišypsančios sėkmės, gal jau sunku kuo nors nustebinti?
– Kai giria, sako malonius žodžius, visada jaučiuosi pakylėtas. Kita vertus, dabar man kur kas svarbesnis naujausias filmas nei apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus. Toks apdovanojimas visada šiek tiek sufleruoja, kad žmonės jau ne tiek daug iš tavęs tikisi.
Pirmą apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus gavau Amerikoje dar neturėdamas penkiasdešimties. Tada išsigandau. Man atrodė, kad toks įvertinimas yra per daug ankstyvas.
– Jau buvote pakankamai žinomas režisierius tarptautinėje arenoje, tačiau kai kurie giminaičiai vis dar skeptiškai vertino jūsų pasiekimus.
– Kai kurie mano giminaičiai iš tėvo pusės buvo italai pramonininkai multimilijonieriai. Norėjau jiems įrodyti, kad ir aš kai ką pasiekiau gyvenime.
Prisimenu, 1980 metais Venecijos kino festivalyje pristačiau filmą „Konstanta“ (prieš tai tais pačiais metais Kanų kino festivalyje filmas pelnė žiuri prizą). Į juostos peržiūrą pakviečiau savo dėdę ir pasodinau šalia Italijos premjero Giulio Andreotti ir kino režisieriaus Federico Fellini – svarbesnės publikos neradau.
Žiūrovai filmą sutiko audringais plojimais. Jaučiau, kad tai mano triumfas, ir pamaniau, kad pagaliau dėdė įvertins mano sugebėjimus.
Bet ne – giminaitis kalbėjo tik apie tai, ką valgysime, kokį vyną gersime per vakarienę, ir nė žodžiu neužsiminė apie filmą.
Atrodė, kad jau niekada nepadarysiu italams giminaičiams įspūdžio. Kitą dieną, kai nusileidau į valgomąjį pusryčiauti, dėdė jau sėdėjo prie stalo su laikraščiu ir nustebęs į mane kreipėsi: „Nežinojau, koks tu garsus ir lydimas sėkmės.“
Atsakiau, kad pats vakar matė, kaip žmonės plojo po filmo. Dėdė atkirto, kad tai nieko ypatingo, nes kai pats užsuka į fabriką, darbininkai visada ploja – taip priimta.
Bet esą, kai laikraštyje pamato savo pavardę, tai jau pasiekimas: „Štai dabar sostinės laikraščiai rašo apie tave pirmuosiuose puslapiuose. Didelėmis raidėmis išspausdinta mūsų itališka pavardė. Ar tu bent žinai, kiek kainuoja kvadratinis centimetras pirmame laikraščio „La Repubblica“ puslapyje?“ Būtent tai italams giminaičiams padarė didžiausią įspūdį.
– Ar lengvai pamirštate nuoskaudas?
– Argentinos prezidento Juano Perono žmona Eva Peron pasiųsdavo žudikus, kad amžiams nutildytų vyro kritikus. Aš to niekada nedaryčiau, bet tą moterį suprantu. (Juokiasi.)
Mama visada sakydavo, kad įsižeidžia tik tarnaitės. Jos manymu, save gerbiantis žmogus neturi nusileisti žemiau įžeidimo. Bet, žinoma, kai kada skaudu, jei esi neteisingas įžeistas, nesuprastas. Ar lengvai atleidžiu?
Stengiuosi nelaikyti nuoskaudų, tačiau nesakau, kad blogį reikia toleruoti. Kita vertus, atleisti galima tik tuomet, kai kas nors prašo atleidimo ir pripažįsta kaltę.
– Jūsų kūryboje svarbi ir meilės tema. Kas jumyse giliausiai pasėjo meilės grūdą?
– Svarbiausias meilės pamokas gavau iš mamos. Šiame pasaulyje atsiradau likus dviem mėnesiams iki Antrojo pasaulinio karo. Gimiau kaip pakankamai turtingų tėvų vaikas, bet per kelis mėnesius viskas pasikeitė, užklupo skurdas. Kita vertus, buvo daug meilės ir pasiaukojimo.
Didelė laimė, kad man pavyko sėkmingai vesti. Tai nutinka ne taip ir dažnai. Mano žmona Elzbieta – menininkė, laisva, kūrybinga, stipri asmenybė. Ji moka daug vyriškų darbų, už mane geriau vairuoja automobilį. Ilgus metus negalėjau su tuo susitaikyti, bet galiausiai pasidaviau – ji daug ką daro geriau.
Žmona yra puiki namų židinio kurstytoja. Turime didelį namą Varšuvos pakraštyje su sodu, jame nuolat vieši daugybė žmonių. Visą buities krūvį, maisto ruošimą Elzbieta užsikrauna ant savo pečių. Štai prieš kelionę į Vilnių į mūsų namus su nakvyne sugužėjo trisdešimt studentų. Jie darė įvairias užduotis, namų kino salėje žiūrėjo mano filmus.
Mes su žmona kartu jau daugiau kaip 40 metų. Viena žurnalistė apie mūsų santuoką rašo knygą. Mūsų sėkmėa paslaptis ta, kad abu turime gerą humoro jausmą ir vadovaujamės tais pačiais idealais.
Aš jaunimą įspėju: „Pasižiūrėkite, kaip jūs ir jūsų partneris reaguoja į praeivį, tetą, vairuotoją. Jeigu jūs simpatizuojate kokiam nors žmogui, o jūsų partneriui jis atrodo šlykštus, tai santuokoje bus sunku, nes skirtingai vertinate žmones.“
Su žmona visada perkame dvi tokias pačias knygas ir skaitome vienu metu. Net būdami ne kartu susiskambiname ir padiskutuojame apie skaitomą knygą. Atrodytų, smulkmena, tačiau tai padeda neprarasti kasdienio ryšio.
– Kaip manote – ar žmogus pats yra savo likimo kalvis, ar viskas nulemta iš aukščiau?
– Turime daryti tai, ką galime, tačiau kas iš to išeis, ne nuo mūsų priklauso.
– Save pavadintumėte harmoninga ar prieštaringa asmenybe?
– Užimti vertikalią padėtį – jau pasiekimas, nes egzistuoja gravitacija – ir tiek žmonės, tiek gyvūnai, tiek daiktai nuolat krinta. O viskas galiausia baigiasi horizontaliai.
– Esate labai energingas, plataus akiračio, kūrybingas ir produktyvus.
– Kai manęs paklausia, kodėl visa tai darau, nes teoriškai turėčiau būti besiilsintis pensininkas, atsakau, kad neturiu ką veikti, tad vis kuo nors užsiiu. (Juokiasi.)
Kai nebeturėsiu jėgų, sustosiu. Tuomet džiaugsiuosi aplankančiais bičiuliais, sodeliu ir aštuoniais šunimis.
– Jūs netikite ilgalaike laimės būsena.
– Kai rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio vienas amerikietis paklausė, ką daryti, kad būtų laimingas, A.Tarkovskis supyko ir pasakė, kad tai kvailas klausimas.
Iš tiesų laimė – kaip permainingas oras. Pakanka to, kad žmogus nejaustų nevilties. Žmonės dažnai laimę supranta kaip euforiją. Na, tada reikia vartoti narkotikus, nes po jų būna malonu, tačiau tai veda į mirtį.
Aš žodį „laimė“ vartoju atsargiai. Kai manęs apie tai klausia, atsakau, kad nesu apimtas nevililties ir tai labai gerai.
– Esate sakęs, kad jaunystė – blogiausia, kas jums yra nutikę. Iki šiol taip atrodo?
– Taip. Tai laikotarpis, kai išgyvename nepasitikėjimą, kai apie save nieko nežinome, kai nesuprantame gyvenimo tiesų. Jaunystėje jautiesi taip, tarsi turėtum dvi kaires rankas ir dvi kaires kojas.
Žinoma, norėčiau tų jėgų, kurias turėjau jaunystėje, bet nieko daugiau.
– Jūs visada domėjotės mokslu. Ar šiuolaikinės technologijos svarbios jūsų gyvenime?
– Man tai nėra labai svarbu, galiu be to gyventi. Žinoma, turiu mobilųjį telefoną, tačiau skambinu ne daugiau kaip du tris kartus per dieną. Mano sekretorė atsakinėja tiek į telefoninius skambučius, tiek į elektroninius laiškus.
Aš ranka rašau greičiau negu kompiuteriu. Televizoriaus namuose nežiūrėjau gal pusę metų – neturiu laiko. Televizorių pasižiūriu viešbučiuose arba lėktuvuose.
– Gal jau dirbate prie naujo filmo?
– Galvoje turiu kelis sumanymus, bet jie dar nesusiformavę. Mene kaip meilėje – reikia įsimylėti stipriai, bet retai. Jei žmogus įsimyli savo sumanymą, bet nesugeba jo įgyvendinti, tuomet širdyje lieka randas.
Stengiuosi pernelyg neįsitraukti, kol nematau apčiuopiamų kūrinio griaučių.
