Prieš Naujuosius metus M.Chucijevas buvo hospitalizuotas kartu su žmona Irina Solovjova. Režisierius atsisakė gultis į ligoninę be žmonos, nes jaudinosi dėl jos savijautos. Sausio 4-ąją I.Solovjova mirė reanimacijos skyriuje. M.Chucijevas iš ligoninės išėjo vasario pabaigoje.
M.Chucijevas – vienas ryškiausių vadinamojo „atlydžio“ laikotarpio kino kūrėjų, jo filmai tapo Rusijos kino klasika.
„Atlydžio“ kinui būdinga kasdienybės poezija, moralinės jaunosios kartos dilemos, konformizmo pagundos ir ištikimybė tėvų kartos idealams ryškiausiai atsispindi visus epochos motyvus ir temas sukoncentravusiuose M.Chucijevo filmuose.
„Atlydžio“ manifestu tapo juosta „Iljičiaus užkarda“ („Zastava Iljiča“, kitas pavadinimas – „Man dvidešimt metų“ / „Mne dvadcat let“, 1964 m., visas variantas išleistas į ekranus 1988 m.), kuri sulaukė paties Nikitos Chruščiovo kritikos, todėl 7-ajame dešimtmetyje ekranuose pasirodė gerokai sudarkyta cenzūros.
Filmas pasakoja apie tris vaikystės draugus, užaugusius viename Maskvos kieme. Jų tėvai žuvo Antrajame pasauliniame kare. M.Chucijevas rodo, kad anksčiau ar vėliau kiekvienam iš filmo personažų iškyla klausimas: „Kaip gyventi?“.
Tarp kitų garsių M.Chucijevo filmų – „Pavasaris Užupio gatvėje“ („Vesna na Zarečnoj ulice“, 1956 m., nufilmuotas kartu su Feliksu Mironeru), „Du Fiodorai“ („Dva Fiodora“, 1959 m.), „Liepos lietus“ („Ijulskij dožd“, 1966 m.).
Apie pastarąjį filmą kino apžvalgininkas Gediminas Jankauskas rašė: „Režisieriaus M.Chucijevo „Liepos lietus“ kurtas tuomet, kai tapo aišku, jog Stalino kultą pasmerkusio partijos XX suvažiavimo išprovokuotas politinio „atšilimo“ laikotarpis baigėsi. Pasibaigė ir neilgai trukusi galimybė skaityti A.Solženicyno kūrinius bei žiūrėti rusų „Naujosios bangos“ filmus.
Pirmas signalas pasigirdo kiek anksčiau, kai visose valdžios instancijose buvo stipriai „tarkuojamas“ kitas M.Chucijevo filmas „Man dvidešimt metų“. Pagal poeto Genadijaus Špalikovo scenarijų sukurta lyrinė drama kurį laiką buvo rodoma, bet cenzoriams nepatiko, jų manymu, netinkamai pavaizduotas jaunimo požiūris į komunizmo idealus, ir filmas iš ekranų dingo (jis atkurtas 1988 m.).
Už tas pačias nuodėmes kliuvo ir „Liepos lietui“, nes filmo herojai paneigia Vladimiro Iljičiaus teiginį, kad neįmanoma gyventi visuomenėje ir būti už jos ribų. Trisdešimtmečiai filmo herojai kaip tik tai ir daro.
Spaustuvėje dirbanti Lena atsidūrė kryžkelėje – ji abejoja, ar verta tekėti už perspektyvaus mokslininko Volodios, kuris, anot kolegų, yra „išmagnetintas, atsparus šalčiui, neperšlampantis ir nerūdijantis, taip pat nedegantis tankiuose atmosferos sluoksniuose“.
Keli mėnesiai šios porelės gyvenime – nuo liepos lietaus iki vėlaus rudens – apima skaudžių apmąstymų ir moralinių vertybių perkainojimo periodą. Egzistencinio nerimo atmosfera paveikusi ir kitus filmo herojus – vienišą „moksliuką“ Vladiką ir buvusį lakūną Aliką, be reikiamos pagarbos (tiksliau, su neslepiama ciniškos ironijos doze) prisimenantį karą (jį suvaidino „atšilimo“ siela vadintas dainininkas Jurijus Vizboras).
Punktyru pasakojamas siužetas filmo autoriams buvo tik pretekstas sukurti gražų kino polifonijos kūrinį, kurio neskubus ritmas, poetinių poteksčių kupini dialogai, ilgos Maskvos gatvių panoramos ir su pasimėgavimu portretuojami veidai užbūrė neįtikėtinai gaiviai atrodančia plastika ir įspūdinga vizualine muzika.
Į Vakarus emigravęs menotyrininkas Aleksandras Genis svarbiausius filmo pliusus įvardijo taip: „Tie ilgi planai, pagal anuometinę madą iliustruojami Johanno Sebastiano Bacho muzika, pasižymi ypatinga kinematografine magija, kuri, beje, dingsta, vos tik herojai ima kalbėti.
„Liepos lietus“ nepanašus į įprastą pasakojimą, greičiau tai eskizai, apybraižos. Kamera lengvai nukrypsta nuo siužeto, kad pažvelgtų į šalutines linijas, pasigrožėtų interjeru ar įdomiu veidu. Tokia kompozicija sieja „Liepos lietų“ su geriausiais prancūzų „Naujosios bangos“ filmais.“
Deja, šiapus „geležinės uždangos“ gyvenę sovietiniai kritikai sviedė filmo autoriams „švininius“ argumentus – silpnas scenarijus, pretenzinga režisūra ir buržuazinis estetizmas, kuris tarybiniam menininkui turi būti svetimas.
Parodomasis teismas spaudoje nesuteikiant galimybės rimtai apsiginti tikslą pasiekė – M.Chucijevas iš kino buvo priverstas ilgam pasitraukti. Dabar „Liepos lietus“, anot a. a. kritiko Mirono Černenkos, vadinamas rekviem anai epochai.“
2019 m. turėjo pasirodyti M.Chucijevo filmas „Nevečerniaja“, sukurtas kaip rašytojų Antono Čechovo ir Levo Tolstojaus dialogas.
M.Chucijevas gime Tiflise (dabar – Tbilisis, Gruzija) 1925 m. spalio 4-ąją. 1952 metais baigė Sąjunginio kinematografijos instituto (VGIK) režisūros fakultetą, 1953–1958 m. dirbo Odesos kino studijoje, nuo 1959 m. – Gorkio kino studijoje, nuo 1965 m. – „Mosfilm“ kino studijoje. Jis buvo kai kurių savo filmų scenaristas arba scenarijaus bendraautoris. Be to, teatre „Sovremennik“ pastatė spektaklį „Atsitikimas Viši“ („Slučiaj v Viši“) ir nusifilmavo keliuose filmuose.
8-ajame dešimtmetyje Chucijevas dirbo televizijoje. Nuo 1978 m . dėstė režisūrą Sąjunginiame kinematografijos institute.
Per savo karjerą M.Chucijevas pelnė tokių režisierių kaip Federico Fellini ir Jeanas Lucas Godard'as susižavėjimą.
Režisierius yra pelnęs tarptautinių apdovanojimų Venecijos ir Berlyno kino festivaliuose: 1965-ųjų filmas „Man dvidešimt metų“ buvo apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu Venecijos kino festivalyje, 1992 m. sukurtas filmas „Begalybė“ („Beskonečnost“) pelnė du apdovanojimus Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje.
