Ciklo antrasis pokalbis muzikologę Karoliną Rimskytę ir fotografą Tomą Tereką nuvedė į Vytautės Markeliūnienės darbo kabinetą – ankštą, tačiau labai jaukią klasę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje.
V.Markeliūnienė – puikus muzikologo specialybės įvairiapusiškumo pavyzdys: ji rašo recenzijas, veda koncertus, pamokas ir paskaitas, organizuoja festivalį, kartkartėmis – pati pagroja. Gruodžio mėnesį jai buvo įteikta 2018 m. premija už publicistinę veiklą.
Šis pokalbis – apie aktualijas, muzikologo kasdienybę, meilę Žvėrynui, lenktynes su močiute ir vidinę laisvę.
- Susitikome Lietuvos menininkų kalvėje – kas jus sieja su M.K.Čiurlionio menų mokykla?
- Ryšys su šia vieta užsimezgė man būnant septynerių. Tuo metu tikrai negalvojau, kad jis taip ilgai truks. Šios mokyklos išskirtinumas – kultūrinė apykaita. Ji vyksta tarp dailininkų, muzikantų bei choreografų ir yra labai reikšminga, nors besimokant to dar nejauti.
Taigi, baigus mokyklą ir atsidūrus kitoje terpėje, pastebi jaunesnėje klasėje besimokiusią baleriną arba šiuo metu rengiantį parodą dailininką, su kuriuo kartu baigei mokyklą. Susidaro platoka bendruomenė, kurioje jauku ir kur norisi pasilikti. Taip pat mokykloje užsimegzdavo malonus ryšys su specialybės mokytojais. Nors kreipdavomės „Jūs“ ir tikrai nevadinome mokytojų vardais, santykis visuomet buvo malonus ir šiltas.
Tai dar kartą parodo, jog kiekvienam žmogui yra labai naudinga bendrauti ir su jaunesniais už save, ir su vyresniais bei bendraamžiais. Supratimas apie gyvenimą, apie charakterius ir žmogiškumą tuomet pagilėja. Mano ryšys su specialybės mokytojais – muzikos istoriją dėsčiusia Ona Narbutiene, fortepijoną – Gediminu Kvikliu, solfedį ir harmoniją – Rūta Naktinyte (su kuria pastaruosius 5–7 metus grojame fortepijonu keturiomis rankomis), ir vėliau išliko labai artimas.
Galop, po penkerių studijų metų ir trejų metų darbo kitur, pradėjau dirbti M.K.Čiurlionio mokykloje.
- Jūs ne tik aktyviai užsiimate muzikologine veikla, bet dar ir grojate?
- Stengiuosi, nors, žinoma, pasitaiko šio pomėgio plėtotėje pauzių. Kartais ilgesnių nei norėtųsi, bet viskas natūralu. Grojančiam reikia bent minimalios sistemos ir įsipareigojimo. Labai lengva surasti priežasčių, kad to nedarytum.
Fortepijonas mane įkvepia – labai mėgstu fortepijoninę muziką, pianistų rečitalius. Be to, man svarbu pajusti atlikėjo jauseną, jo tiesioginį santykį su muzikine medžiaga, todėl bent fragmentiškai bandau tai patirti. Tiesa, mėgstu ir viena „skaityti iš lapo“.
- Gimėte ir užaugote Vilniuje. Kas šiame mieste, jūsų manymu, yra nepelnytai pamiršta?
- Užaugau Žvėryne, kuriam jaučiu didelius sentimentus, jį labai branginu. Tai vieta, kur leidžia suderinti miesto, kaimo ir kurorto malonumus: nuo čia tik keliolika minučių pėsčiomis iki centro, Žvėryne idealu vaikščioti, važinėti dviračiu, čia pat yra upė, parkas, daug medžių, nedideli namukai, žmonės vieni kitus pažįsta.
Štai visai neseniai grupelė žvėryniečių protestavo, kad nebūtų jų namų aplinka užstatyta daugiaaukščiais, svetimais mūrais. Manau, kad Žvėrynas nėra užmirštas, tačiau norima pamiršti jo istorinį savitumą. Kodėl? Ar būtina viską aplink suvienodinti ir paversti anonimiškais gyvenamųjų namų kvartalais?
Vietomis Žvėrynas jau yra neatkuriamai „numelioruotas“, bet čia dar yra nepaprastai žavių vietų, prabylančių Vilniaus istorijos aidais, jai svarbių žmonių ar šeimų istorijomis. Neteigiu, kad reikia saugoti kiekvieną išklypusį sandėliuką, bet labai abejočiau, ar reikia drastiškai pakeisti Žvėryno istorinę, stilistinę estetinę prigimtį.
Kaip tik pastarąjį mėnesį LRT rodytų laidų cikle „Vilniečiai“ buvo pristatytas Žvėrynas. Vien tą laidą pasižiūrėjus, galima sužinoti, koks įdomus ir reikšmingas čia virė gyvenimas. Pastanga to gyvenimo atgarsius išsaugoti nėra tik sentimentali ir egoistiška užgaida. Tai kur kas daugiau. Tai pastanga, norint išsaugoti istorinę, stilistinę, estetinę Žvėryno prigimtį.
- Jums būdinga įvairialypėje veikloje remtis istoriniais kontekstais ir jų sąsajomis. Kas lėmė jūsų susidomėjimą Lietuvos muzikos istorija?
-Teisūs tie, kurie sako, jog vaikystėje yra padedami fundamentalūs pamatai. Pirmiausia dėkoju savo namams, kuriuose nebuvo muzikų, menininkų, tačiau buvo labai daug knygų. Be to, buvo nuolatos prenumeruojami „Kultūros barai“, „Literatūra ir menas“, kuriuos man dar įdomiau pasidarė skaityti, pastebėjus, kad čia rašo Ona Narbutienė, recenzijomis debiutavo Rūta Naktinytė – mokytojai, dirbę mūsų mokykloje.
Be to, tėveliai trejus metus samdė mano devyneriais metais vyresnei sesei fortepijono mokytoją, kuri ateidavo į namus. Turbūt šie dėmenys ir padėjo į muziką, muzikos istoriją pažvelgti kiek kitaip. Ir kaipgi nepaminėjus mano močiutės, kuri labai daug skaitė. Mes net lenktyniaudavome, kuri greičiau pabaigs skaityti kokią nors knygą ar knygų serijos tomą, kad vėliau susilygintumėme savo patirtimi ir galėtume perskaitytą literatūrą aptarti.
Tačiau didžiausią įtaką man padarė Čiurlionio mokykloje dirbę mokytojai, ypač O.Narbutienė, kurios autoritetu niekada nesuabejojau. Visa, kuo ji pasidalindavo pamokose, atrodė neabejotinos svarbos dalykai. Beje, 8-oje klasėje man teko palikti fortepijono specialybę, suabejojus savo perspektyvomis. Tačiau perėjusi į Muzikos teorijos ir istorijos skyrių, atradau čia „naują žemę“. O meilė fortepijonui manęs niekada neapleido.
- Ar pavyksta kasdien skirti laiko pasisemti žinių apie muziką?
- Kaip kažkada pasakė šviesios atminties O.Narbutienė, muzikologija yra toks dalykas, kuriuo turi gyventi visada. Būtent šiuo principu ir vadovaujuosi. Nupasakoti sistemą, kaip ir ką darau, man būtų sunku. Tačiau viena aišku – muzikologijai dažniausiai skiriu vėlyvus vakarus. O dieną retsykiais klausausi savo mėgstamos Vienos radijo stoties „Radio klassik Stephansdom“, kuri leidžia pajusti gyvos muzikos pulsą, nebūtinai naujausios.
Iš tiesų nesivaikau naujienų, nes mano darbas susijęs su recenzijomis, pamokomis, paskaitomis ir Thomo Manno festivaliu. Taigi nuolatos reikia būti pasikausčiusiai: sukaupti įvairų repertuarą mažiau žinomų kūrinių, kompozitorių ir jų gyvenimo detalių. Man labai svarbi „gyvosios“ muzikos inspiracija, nevengiu kažko pasiklausyti atidžiai, su partitūra.
- Kokie muzikiniai leidiniai užima garbingą vietą jūsų asmeninėje bibliotekoje ir kodėl?
- Dabar dažniausiai skaitau internete, – nors to nepavadinčiau biblioteka, tačiau labai gerbiu „7 meno dienas“. Už tai, kad jos yra, kad nenupudruoja savo veido neskoningomis spalvomis, kad palaiko tokį įdomų turinį tiems, kurie nespėjo aplankyti kai kurių spektaklių, parodų, koncertų. Taip pat atvykusi pas tėvelius į namus jaučių malonumą vartyti popierinį „7 meno dienų“ leidinį (jie nuolat šį laikraštį prenumeruoja).
- Ar turite kokį su skaitymu ar rašymu apie muziką susijusį ritualą, o galbūt vietą, kurioje šioms veikloms susikaupti pavyksta geriausiai?
- Tiesą sakant, aš nesu išbandžiusi daugelio vietų, bet viena iš būtiniausių darbo sąlygų – tai mano rašomasis stalas. Vasarą prie produktyvios atmosferos gal prisideda ir žaluma, kurią matau pro langą. O festivalio metu, būnant Nidoje, mane pakankamai įkvepia ir viešbučio „Jūratė“ kambaryje esantis stalas, prie kurio (jei ne to paties, tai bent panašaus) sėdu jau daugelį vasarų iš eilės.
- Kultūros ministerijoje gruodžio mėnesį įvertintas jūsų profesionalumas, gilios įžvalgos ir erudicija atsiskleidžia ne tik rašant. Kokia įdomiausia koncertų vedėjos patirtimi galėtumėte pasidalinti?
- Labai gerai pamenu, kai dar nedaug kartų išbandžiusi vedėjos amplua, Vilniaus rotušėje vedžiau renginį, skirtą M.K.Čiurlioniui. Tą vakarą turėjo skambėti jo vardo styginių kvartetas, o aš, kaip visuomet, buvau pasirašiusi tekstą, kad jausčiau laiką. Ir nors dažniausiai stengiuosi neskaityti, vis tiek jaučiuosi patogiau, kai tekstą turiu prieš akis.
Staiga to koncerto metu dingo elektra. Laimė, Rotušėje buvo langai, pro kuriuos dar sklido vakaro šviesa. Deja, jos buvo per mažai įskaityti tekstą. Smagu, kad nesustojau ir šitaip pavyko suvaldyti šurmuliuojančią publiką. Kai užsidegė šviesa, salėje nuvilnijo juokas, bet mes nesutrukdyti tęsėme koncertą toliau.
Turbūt labiausiai įsimena patirtys, kuriose įvyksta kažkas ekstremalaus. Tačiau koncerto vedimą lemia ne tik aplinkybės, bet ir pasirengimas. Jei esi pasiruošęs, susikaupęs ir įsijautęs į tekstą, improvizuoti nebus labai sudėtinga.
- Nuo 2005-ųjų kartu su kolegomis sudarinėjate Tarptautinio Thomo Manno festivalio muzikinę programą, o nuo 2009-ųjų esate ir Tarptautinio Th.Manno kultūros centro kuratoriumo narė. Kuo jus sužavėjo Thomo Manno asmenybė? Ką jums reiškia šis festivalis?
- Įsitraukiau į festivalį natūraliai. Iš pradžių buvau stebėtoja ir recenzentė, vėliau O.Narbutienė pasiūlė vesti keletą koncertų. Atrodė, kad viskas taip ir liks, tačiau 2007-aisiais, festivalio išvakarėse, mirė O.Narbutienė. Iškart po laidotuvių išvažiavome į Nidą.
Tai buvo sukrėtimas, kurio scenarijaus sapnuote nesapnavau – man teko perimti O.Narbutienės pareigas. Esu dėkinga muzikos eseistui ir kritikui Edmundui Gedgaudui, kuris kažkiek metų darbavosi kartu, patardavo ir kai kuriuos koncertus vesdavo. Džiaugiuosi, kad turėjau nepaprastą galimybę su šiuo žmogumi bendrauti ir prieš, ir po koncertų, taip pat pasivaikščiojimų metu.
Šis festivalis man tapo postūmiu atverti rašytoją, kuris, sakyčiau, yra per mažai mums pažįstamas. Jo kūrybinis palikimas yra milžiniškas, net nekalbant apie jo dienoraščius, laiškus. Tai yra fundamentali asmenybė, ypač patraukli savo aistra muzikai.
Šaltiniai liudija, jog Th.Mannas turėjo gerą muzikinį skonį. Jo skonio formuotojas ir geras bičiulis buvo žymus dirigentas Bruno Walteris, o pats rašytojas žavėjosi kompozitoriais Césaru Francku, Richardu Wagneriu, Franzu Schubertu ir kitais.
Th.Mannas Nidoje – atskira tema. Net ir kurorte jis laikėsi labai griežtos dienotvarkės, kurioje atsirasdavo laiko ir muzikos klausymui. Th.Manno asmenybės įvairiapusiškumas, jo muzikos pomėgis prasismelkia rašytojo kūryboje, pradedant novelėmis, baigiant „Daktaru Faustu“. Vienaip pastarąjį kūrinį skaito nemuzikai ir kitaip muzikai. Čia atsiveria dvi grožinės literatūros tiesos.
- Ar tiesa, kad jūs išskirtinai domitės vokiečių kultūros šviesuliais?
- Tai susiklostė turbūt natūraliai. Muzikantų klasės Čiurlionio mokykloje mokėsi vokiečių kalbos, dailininkai – anglų, o šokėjai – prancūzų, tad vokiečių kalba, o ir muzika, man buvo nesvetimos nuo mažumės. Kita vertus, vėliau gal ir O.Narbutienė pastūmėjo atidžiau įsiklausyti į vokiečių kultūros polifoniją.
Ji puikiai kalbėjo, rašė, skaitė vokiškai, turėjo vokiškų šaknų. O.Narbutienė buvo puikus režimo ir disciplinuotumo pavyzdys, o taip pat turėjo nuostabų humoro jausmą ir gebėjimą pasakoti žavingiausias istorijas, perteikti tam tikras situacijas. Natūralu, kad kažkuo žavėdamasis perimi kai kuriuos to asmens pomėgius.
Negalėčiau teigti, kad tik Th.Mannas yra mano mėgstamiausias užsienio rašytojas. Paminėčiau ir Reinerį Maria Rilkę, Albertą Camus, Arthurą Schnitzlerį, Stefaną Zweigą, Francisą Scottą Fitzgeraldą, Johną Maxwellą Coetzee ir turbūt daugelį kitų. Šie kažkaip pirmiausia iškilo atmintyje.
- Kokio žanro muzikinius kūrinius mėgstate labiausiai?
- Kadangi nuolat internete klausausi Berlyno filharmonijos koncertų, galiu pasakyti, kad labiausiai mėgstu sonatas, kvartetus ir simfonijas. Kvartetas mane traukia nebūtinai kaip žanras, bet ir kaip sudėtis. Styginių kvartetas savaime labai įkvepia.
- Kokių gebėjimų ir savybių, jūsų manymu, reikia dabartiniams muzikologams?
- Vidinės laisvės. Nebūti socialinių tinklų ir portalų vergu. Mokėti pasirinkti, nepulti lakstyti paskui madas. Vidinė laisvė – tai stuburas. Žinoma, su tuo susijęs ir profesinis įgūdis, kurio nebus be disciplinos, o pastaroji tikrai kamuoja. Kartais turi griežtai pasakyti artimiesiems: „Turiu tai padaryti dabar, o ne rytoj“.
Taigi jauniesiems muzikologams linkiu vidinės laisvės, kuri vėliau sąlygos originalumą, mokėjimą reikšti mintis. Vidinės laisvės dėka daug ko galima pasiekti.
- Sekate ne tik muzikos aktualijas. Kokios kitos kultūros sritys jus domina?
- Man labai svarbus dailės pasaulis. Ne veltui čia ant lentos kabo Gustavo Klimto, Egono Schiele's nuotraukos, reprodukcijos. Atvažiavusi į Vieną, kurioje teko būti nemažai kartų, visada pirmiausia keliauju į Leopoldo muziejų, modernaus meno muziejų MUMOK, Meno istorijos muziejų.
Man tai suteikia daug džiaugsmo ir pilnatvės, nes man artima ir plastinė kalba. Be to, mano vyras yra dailininkas, o jo draugai tampa ir mano draugais, aš mėgstu apsilankyti jo dirbtuvėse, turime nemažai knygų apie dailę, įvairių reprodukcijų.
Taigi dailė, kaip ir muzika, mano gyvenime atsirado natūraliai. Jaučiuosi mene kaip tėvynėje. Galiu pasakyti, kad mane žavi ir architektūra, bet šiai sričiai reikia geresnio pasirengimo. Arba man labai įdomūs Jono Meko filmai, bet ir tam reikia išmanymo.
Gyvenime viskas teka tam tikroje polifonijoje: vienąkart gali skirti daugiau laiko vienam, kitąkart – kitam.
- O kokia veikla, nesusijusi su menais, Jums teikia džiaugsmo?
- Į maisto gaminimą žiūriu kaip į nuostabų procesą, kai noriu nesirūpinti aplinkiniu pasauliu ir sudėlioti savas mintis. Man labai patinka ir gražūs indai, – tai greičiausiai iš mamytės paveldėtas pomėgis.
Tačiau kai atlieku prisiimtas pareigas, pabaigiu darbus, labai džiaugiuosi, kad galiu pereiti prie to, kas man gyvenime yra itin reikšminga.
- Jei būtumėte kilmingos šeimos atstovė ir jums reikėtų sukurti savo emblemą ar herbą, kas būtų juose pavaizduota?
- Kadangi tik muzikos simboliai sukasi galvoje, atsakysiu su humoru – pauzė. Ji labai svarbi muzikoje. Nors mes daug kalbėjome apie muzikos veiksmo aspektą, pauzė, kaip tylos aspektas, taip pat gyvybiškai būtina muzikos struktūrai, žmogui.
