1960 metais startavęs festivalis iki šiol laikomas vienu svarbiausių Iberoamerikos regiono kino kūrėjų renginių. Visą savaitę žymiausiame Kolumbijos kurorte šurmuliuoja gausi viso regiono kino bendruomenė ir per daug metų susiformavusi ištikima žiūrovų auditorija. Šiais metais festivalio meno vadovu tapo žinomas Kolumbijos režisierius Felipe Aljure, atsisakęs visų konkursinių programų vardan didesnio dėmesio kinui ir kūrėjams, o ne ceremonijoms ir prizams.
„Tai buvo ypatinga premjera, nes Antanas Mockus ir jo šeima yra labai mylimi ir gerbiami visoje Kolumbijoje. Praleidęs su juo pora dienų supranti, kodėl. Bet koks judėjimas su Antanu Mockumi viešumoje užtrunka daug kartų ilgiau, nes kas dešimt žingsnių turime sustoti – žmonės tiesiog gatvėje prašo Antano kartu nusifotografuoti, nori pakalbėti, padėkoti.
Jis randa laiko ir žodžių kiekvienam. Net ir rytą po premjeros, kartu su režisieriumi Sandro Bozzolo praleidęs 4 valandas su žurnalistais, dar gerą valandą fotografavosi su jį apsupusiais žmonėmis. Turbūt todėl ir diskusijos po peržiūrų tokios šiltos, emocingos, žmonės neslepia ašarų, atvirai dalinasi užplūdusiais jausmais, mintimis, o Antanas į visus klausimus ir reakcijas atsakinėja labai atsakingai, nevengdamas kaskart pabūti tyloje, apmąstyti ir tik tada kalbėti. Tai buvo nepakartojama patirtis” – įspūdžiais dalinosi filmo prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė.
Šių metų festivalio garbės svečiais pakviesti režisieriai Ethanas Coenas ir Marta Rodriguez, aktorius Michaelas Corbett Shannonas.
„Dalyvavimas šiame festivalyje man yra labai svarbus. Filmas tapo dalimi programos, kviečiančios permąstyti migracijos, multikultūrinio ir multirasinio pasaulio temas. Manau, kad Nijolės Šivickas palikimas šių temų kontekste tampa simboliniais vartais tarp skirtingų tautų, kultūrų, tarp tremties ir laisvės.
Išlaisvinantį ir atveriantį Nijolės bei Antano asmenybių ir jų skleidžiamos energijos poveikį liudijo ir pokalbiai po filmo peržiūrų. Skirtingų kartų, socialinių sluoksnių (kurie Kolumbijoje labai ryškūs), politinių pažiūrų žmonės atėjo žiūrėti filmo apie Antaną Mockų ir jo mamą Nijolę, o po filmo kalbėjo apie savo mamas, apie laisvę, apie žmogiškojo ryšio svarbą... Man tai geriausias įrodymas, kad filmas įvyko,” – mintimis po festivalio dalinosi filmo režisierius Sandro Bozzolo.
Dokumentinio filmo „Nijolė“ pasakojimo centre – menininkė Nijolė Šivickas ir jos sūnus Antanas Mockus – antros kartos imigrantas, buvęs Kolumbijos universiteto rektorius, du kartus Bogotos meras, tris kartus kandidatas į Kolumbijos prezidentus, dideliems pokyčiams įkvėpęs ne vieną Kolumbijos visuomenės kartą ir visame pasaulyje tapęs pavyzdžiu politiko, veikiančio visuomenės labui be korupcijos šešėlio.
Antano mama – Nijolė Šivickas (1925 – 2018) – nenuilstanti skulptorė, po antro pasaulinio karo iš Lietuvos bėgusi nuo sovietinio režimo, mokiusis Štutgarto meno akademijoje ir visą aktyvų kūrybinį gyvenimą praleidusi Kolumbijoje, kur mažai kalbėjo apie savo praeitį, bet užsispyrusiai dirbo ir viena pati savo vaikus užaugino lietuviais.
Kartu su Sandro Bozzolo filmą kūrė scenarijaus bendraautorė kolumbietė Mar?a Cecilia Reyes bei gausi lietuvių profesionalų komanda – montažo režisierė Silvija Vilkaitė, kompozitorė Lina Lapelytė, garso režisierius Vytis Puronas, koloristas Justinas Vencius ir prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė.
