Atskleidžiant asmenybių ir profesinės veiklos įvairovę, atsivers skirtingi muzikologo perspektyvų rakursai ir nesumeluotas šios profesijos žavesys.
Pirmojo pokalbio herojė – muzikologė, ilgametė LRT Klasikos laidų vedėja Jūratė Katinaitė. Jau 25-erius metus radijo klausytojus džiuginanti turiningomis laidomis, išskirtine eterio kultūra ir taikliomis įžvalgomis muzikologė šiemet švenčia ir gražią asmeninę sukaktį.
Interviu, kuriame leitmotyvu vis „sugroja“ radijas – tiek apie nuostabą kaip požiūrio į gyvenimą formą, tiek apie gurmaniškus polinkius ir būtinus kasdienius ritualus.
- Galbūt suintriguosite, pasakydama, kad galėjote nužingsniuoti visai kitokiu, su muzika visai nesusijusiu keliu?
- Jeigu vaikų muzikos mokyklą būčiau baigusi kartu su vidurine, turbūt nebūčiau muzikologė ir apskritai susijęs su muzika žmogus. Tačiau muzikos mokyklą baigiau aštuntoje klasėje, tada pasakiusi sau: „Su muzika viskas baigta“.
Svarsčiau, galbūt studijuoti literatūrą universitete, gal istoriją, bet iš muzikos tai jau tikrai duonos nevalgysiu. Visgi greitai man be muzikos pasidarė labai ilgu, supratau, kad jos man labai stinga. Nusprendžiau, kad noriu tapti muzikos mokytoja, o tam reikėjo įstoti į chorvedybą. Čia norėčiau sustoti ir papasakoti vieną juokingą istoriją, susijusią su Klaipėda.
Kai nusprendžiau, kad noriu tapti muzikos mokytoja, buvo sovietmečio pabaiga. Tuometės Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetai organizuodavo sesijas moksleivių atostogų metu, kurių metu vaikai, neturintys „čiurlionkės“ ar „dvarionkės“ išsilavinimo, bet norintys studijuoti muziką, galėjo pasitobulinti.
Atsimenu, vykdavo kažkokios paskaitos, solfedžio patikrinimai, muzikos istorija. Žodžiu, nuvažiuodavome į Klaipėdą „pasitūsinti“ ir pasiruošti stojamiesiems. Pas vieną dėstytoją, kurios pavardės neminėsiu, turėjau mokytis chorinio dirigavimo. Ateinu į pamoką, o ten – iškilminga ponia su kailiniais, kailine kepure (šalta tuose fakultetuose būdavo, pastatas – brežnevinių laikų statybos). Ji man davė Eduardo Balsio „Skambėk, pionierių dainele“, prašydama išmokti pagroti ir padainuoti visus keturis balsus.
Man, baigusiai fortepijoną muzikos mokykloje, ta dainelė atrodė vieni juokai. Atėjusi kitąkart, atsisėdu groti, o ji: „Sustokite, Jūrate. Čia – aukštoji mokykla, grokite iš naujo“. Pradedu groti vėl, o ji po kelių taktų ir vėl mane nutraukia: „Jūs manęs nesupratot – čia aukštoji mokykla“. Ir trečią kartą, ir kitąkart atėjus buvo panašiai. Atrodo, galėjo pasakyti penkiolikmetei, kas blogai – ar tyliau, ar garsiau, ar frazuotė bloga?
Grįžusi po antrosios sesijos mamai pasakiau: „Žinai, mama, nieko nebus. Ten aukštoji mokykla, man reikia žemesnės“. Kai po daugelio metų papasakojau šitą istoriją Klaipėdoje kolegei, ji juokdamasi pasakė: „Džiaukis ir tai dėstytojai paminklą pastatyk!“.
- Ko ji norėjo, taip ir nepaaiškėjo?
- Greičiausiai, trūko vedimo, frazuotės ar panašiai – juk grojau vaikiškai. Bet man nebuvo paaiškinta. Tuomet įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą Vilniuje. Antrame chorvedybos kurse turėjau nuostabią dėstytoją Aldoną Bartusevičienę, kuri ir nukreipė mano likimą.
Pastebėjusi mano polinkį rašyti, analizuoti muziką kartą ji pasakė: „Jūrate, jūs ne savo vietoje. Jums reikia stoti į teoriją, jūsų pašaukimas kitoks. Gaila, jūs toks geras vaikas, gera mokinė, norėčiau, kad būtumėte mano klasėje, bet turiu atiduoti jus ten, kur priklausote“.
Ji pati ėjo pas mokyklos direktorių, kad mane perkeltų, nors to padaryti vidury mokslo metų nebuvo galima. Tačiau ji nuėjo tikrus žygius, visiems įrodinėdama, kad aš labai tinku muzikos teorijai, ir pasiekė savo.
Kita labai svarbi moteris buvo muzikos literatūros dėstytoja Emilija Čepulytė. Iš jos gavau galingus muzikos istorijos pagrindus ir darbštumą, nuoseklumą bei ilgus metus trunkančią draugystę. Vėliau jau LMTA buvo dėstytoja Rūta Stanevičiūtė, kurios mokine oficialiai neseniai ir vėl tapau, mat įstojau į doktorantūrą.
Kai baigiau studijas, keliskart Rūtai sakiau tą patį tostą. Esu jai labai dėkinga ne tik už profesinius dalykus, kurių išmokė, bet ir žmogiškuosius. Atsimenu, kaip ji kartą pasakė, kad kvaila tikėtis iš žmogaus to, ko jis negali – šį posakį prisimenu ir naudoju bene kasdien.
Taigi kaskart sakydavau tostą, kad daugelį metų nebesu Rūtos studentė, bet vis vien iš jos mokausi, tik niekas už tai jai nebemoka. Na, o dabar jai ir vėl už mane moka – turbūt kokius dvidešimt eurų per mėnesį už mane kaip doktorantę gauna (juokiasi).
- Visgi pagrindine Jūsų muzikologinės veiklos kryptimi tapo radijas. Kiek jau, apie dvidešimt metų čia esate?
- Vasario 1-ąją buvo lygiai 25-eri metai – radijuje esu nuo antro kurso.
- Labai simboliška, kad kalbamės būtent pasaulinę radijo dieną. Kaip atsitiko, kad čia atsiradote, pasilikote ir, tikiu, dar užsibūsite?
- Vienas Dievas žino, kiek čia dar būsiu. Gal reikėtų „užsibūti“ ir kur kitur, nes gyvenimas tik vienas, o tų dvidešimt penkmečių – ne begalė. Man studijuojant, vyriausiasis muzikos redaktorius radijuje buvo Remigijus Merkelys, dabartinis „Gaidos“ vadovas.
Jis ieškojo žmogaus, kuris rengtų laidas apie šiuolaikinę muziką. Tuo metu čia dirbę žmonės nesiveržė to daryti. O aš buvau studentė, šiuolaikine muzika domėjausi, tad man tai puikiai tiko. Tačiau vien su šiuolaikine muzika dirbau neilgai – juk kas keleri metai daromi nauji programų tinkleliai, generuojamos naujos idėjos. Tad aš jau seniai kuriu ir kitokias laidas.
Būtent per radiją giliau susidomėjau ir opera. 1997 m. pradėjome tiesiogines transliacijas iš Niujorko „Metropolitan Opera“ teatro. Tuo metu mūsų kanalas šioje srityje turėjo visišką monopolį – jeigu neįsijungdavai „Klasikos“, tai ir negirdėdavai, kaip Pavarotti dainuoja.
Dabar jau galima nueiti į kino teatrą, o tuo metu radijas buvo vienintelė galimybė, ir tai buvo populiaru. Toms transliacijoms reikėjo daug ruoštis, nes pertraukos ilgos – dvi po pusvalandį. Nori nenori, šitaip kažką išmoksti. Tad atsitiko taip, kad dabar esu operos kritikė. Už tai, tiesa, turėčiau padėkoti ir savo knygos herojui Vaclovui Daunorui – dėl jo Pilypo „Don Karle“ pamilau gyvą operos spektaklį.
- Kur tas radijo žavesys, dėl kurio žmonės čia atėję, pasilieka ilgam ir su malonumu?
- Viena vertus, sunku save įkvėpti, kai nematai žmogaus, kuriam kalbi, akių – juk sėdi vienas ir kalbi sienoms. Aš pati kaskart įsivaizduoju konkretų žmogų, kuriam pasakoju – tuomet pasakojimas įgyja aiškesnę kryptį. Tau pačiam turi būti įdomu tai, ką pasakoji, kitaip neuždegsi nė vieno. Jeigu tau įdomu, gali tikėtis, kad sudominsi ir kitą.
Radijuje daug techninio darbo, montažo, posėdžių ir susitikimų. Visa tai kartais išvargina, ir prasmės pojūčio ima trūkti. Tačiau, grįžus prie mikrofono, grįžta ir prasmė. Tas buvimas eteryje vis dar teikia prasmę. Ar taip bus visada? Nesu tikra.
Būna etapų, kai bandoma įrodyti, kad niekas „LRT KLASIKOS“ neklauso, niekam jos nereikia, visuomenė degraduoja ir niekam niekas neįdomu. Paskui vėl išgirsti, kad kas nors laukia mūsų laidų...
Žmonės retai rašo laiškus ar skambina, dažniausiai, – kad išsakytų priekaištus, kas jiems nepatinka. Tačiau jeigu žmogus tą padaro su gera intencija, vadinasi, įvyko kažkas stipraus, kas privertė jį pakilti nuo kėdės ir paskambinti ar parašyti – tai jam buvo svarbu.
Tai, kad radijas turi vis mažiau reikšmės kultūriniu atžvilgiu, neišvengiama. Radijas savo aukso amžių turbūt išgyveno pokariu, kai jo plėtra buvo nepaprastai greita. Iki Antrojo pasaulinio karo radijas buvo prabangos dalykas. Štai Kauno radiofonas 2–3 kartus per savaitę tiesiogiai transliuodavo operas iš Valstybės teatro. Tačiau tai buvo ne visiems prieinama. Jeigu vienas kitas žmogus valsčiuje turėdavo radiją, tai žmonės iš kelių kaimų pas juos ateidavo klausytis.
O po karo radijo plėtra buvo staigi. Tada daugelyje šalių kūrėsi radijo simfoniniai, estradiniai orkestrai, įrašų industrija dar nebuvo išplėtota, o jų labai reikėjo, todėl taip staigiai ir plėtėsi kolektyvų prie radijo tinklas. Dabar, kai įrašų industrija jau perdozuota ir perprodukuota, tie orkestrai turi problemų. Jų produkcijos eteriui nebereikia, nes yra, ką groti. O priversti radijo orkestrus groti tai, ko užsinori muzikos redakcijos – sudėtinga.
Vokietijoje ir Prancūzijoje yra daug problemų dėl radijo orkestrų, turinčių šlovingą praeitį ir neaiškią ateitį. Dabar jiems tenka varžytis globalioje orkestrų rinkoje, mat pirminės funkcijos – gaminti produkciją eteriui, jau nebereikia.
Net nekalbu apie šiuolaikinę muziką, kai pokariu kūrėsi kultinės naujosios muzikos studijos Kelno, Štutgarto radijo stotyse. Tada radijas buvo ir madingas, ir įtakingas. Ne viena iš muzikos populiarinimo priemonių, bet pagrindinė. O dabar esame vieni iš daugybės žaidėjų didžiulėje muzikos rinkoje.
Tiesa, technologijos keičia linijinio radijo formatą, jis kažkaip segmentuosis, bus kitose platformose. Gali būti, kad ateityje radijo klausymas taps egzotika. Ilgiausiai jis turėtų išsilaikyti automobiliuose, nors ir juos turbūt pradės gaminti su įranga, leidžiančia naudotis kitomis medijomis.
Seniau sakydavome, kad iš dviejų vietų – virtuvės ir automobilio – radijas tikrai neišeis. Iš virtuvės radijas iškeliavo, nes žmonės pradėjo remontuotis butus, jungti virtuvę su svetaine, kurioje yra televizorius. Uždaros virtuvinės erdvės nebeliko, tad radijas iš ten buvo „išprašytas“.
- Pranašaujate radijo mirtį?
-Negalėčiau sakyti, kad esu pesimistė. Mano gyvenimo refleksija šiuo metu yra nuostaba. Kai atrodo, kad blogiau būti nebegali, staiga kažkas nušvinta visai kitomis spalvomis. Ką beprognozuotum, kad ir šimtą skirtingų variantų, nutiks šimtas pirmas. Tad nuostaba labai padeda.
Štai Amerikoje atgimsta radijas, tai susiję su automobiliais, kuriuose žmonės praleidžia daugybę laiko. Be to, žmonės turi vis mažiau laiko ir nori, kad jiems paduotų gatavą produktą, pasakytų, kad kažkas yra nauja ir kokybiška, suteiktų orientyrą begalinėje muzikos pasiūloje. Ši funkcija galbūt gali išgelbėti radiją, kuriame dirba daug žmonių, sujungta daugybė protų.
- Visgi be radijo užsiimate ir kritika. Populiaru sakyti, kad geros kritikos Lietuvoje nėra, arba apskritai kritikos nėra. Kokias įžvelgiate teigiamas ir neigiamas kritikos Lietuvoje puses? Ar dar neištrintos ribos tarp muzikos kritikos ir muzikos žurnalistikos?
- Bendrąja prasme žurnalistika vis labiau virsta piarinių pranešimų erdve. Tačiau pažiūrėkime, kaip per pastarąjį penkmetį atsigavo, atgimė ir išsiplėtojo tiriamosios žurnalistikos laukas. Kažkada atrodė, kad žiniasklaida paskirstyta tarp kapitalo, viskas nupirkta, tačiau pastaraisiais metais tiriamoji žurnalistika nuveikė labai daug. Kad ir buvusio LNOBT generalinio direktoriaus Gintauto Kėvišo skandalas. Keli žurnalistai iš portalų padarė tai, ko nesiėmė tie, kuriems tai daryti priklausė. Jokie prokurorai nerasdavo pažeidimų, politikams viskas atrodė skaidru.
Čia norėčiau grįžti prie kritikos. Kiek kas beaiškintų, kad ji nusilpusi, nereikalinga, tačiau ji sukelia daugybę aistrų – vadinasi, egzistuoja. Daug kas sako: „Paskaitykite „The New York Times“ ir panašiai... Paskaitau, ir man atrodo, kad pas mus neretai yra ir geresnės kritikos. Ten viskas labai fragmentiška, parašyta trumpai drūtai. Aišku, amerikiečiai turi ir solidesnės, labiau specializuotos kritikos, ne tik dienraštinės.
Tad manau, kad kritika išliks, nors daug kam tai ir nepatinka. Yra kas su kritika kovoja, o galimybės nelygios. Kultūrinė žiniasklaida skurdžiai remiama, o kritiko darbas Lietuvoje – truputėlį savižudiškas. Tu pats atkreipi į save ugnį už kokius 27 ar 45 eurus, kai apie tą patį koncertą ar spektaklį gali parašyti pranešimą spaudai už daugiau eurų ir turėti ramią galvą.
Tačiau kartais viduje jauti, kad negali visko „užlankstyti“ ir parašyti taip, kad visi liktų patenkinti. Man taip nepavyksta. Matau kritikoje prasmę ir manau, kad privalu daryti taip, kaip sako vidinis įsitikinimas. Tik tokiu atveju, tavo balsas bus girdimas ir vieną dieną į jį galbūt bus atsižvelgta.
Savo tekstuose, tarkim, operų recenzijose, niekada stipriai neplaku dainininkų. Operos dainininkas yra tokia trapi profesija... Nesėkmė gali ištikti ne dėl talento stokos, o dėl paprasčiausių dalykų – neišsimiegojimo, nuovargio ir panašiai. Tad dainininkams esu gana nuolaidi ir atlaidi, o režisieriams – ne. Jie operoje dažnai slepia savo neišprusimą už arogancijos, o vargšas dainininkas ne tik turi susidoroti su tiesiogine pareiga dainuoti ir kurti personažą, bet dar ir išteisinti abejotiną režisūrinę viziją.
Operos režisūra – keblus dalykas. Dauguma režisierių kimba į siužetą ir stato spektaklį, kuriam trukdo muzika. Sekasi tiems, kurie supranta operos sąlygiškumą, kitaip tariant, tikroviškumo trūkumą, ir remiasi muzikine logika. Tad, mieli režisieriai, prašome pasigilinti, o ne paviršutiniškai dirbti. Jūs gaunate ne 45 eurus, o daugiau už spektaklį, tad prašom į tai žiūrėti rimtai (juokiasi).
- Kritikos įtaka kažkokiems kultūriniams procesams neretai atrodo labai ribota. Ar muzikos kritika realiai dar kažką keičia, ar gali keisti, bent jau žvelgiant į ateities perspektyvą?
- Man atrodo, kad laikai šiuo atžvilgiu nelabai pasikeitė. Iki šiol muzikantai ir menininkai apskritai kolekcionuoja kritikų atsiliepimus. Atsidaryk bet kurio menininko asmeninį puslapį, iškart pamatysi, kad jis pradeda savo prisistatymą nuo kritikų citatų. Aišku, pasirenkamos gražios citatos.
Geriausia cituoti iš kokio gyvenimo būdo žurnalo, kur tave pavadina „šarmingu“, „žavingu“, „legendiniu“, „kultiniu“ ir panašiai. Rašoma „žymiausiose pasaulio salėse koncertavęs“, nors biografijoje tokių nė su žiburiu nerasi. Manau, kad jau artėjame prie karo, kurio metu atlikėjai aiškina, kad kritikai nieko neišmano, apogėjaus.
Anksčiau, be konkursų „Grand Prix“, atlikėjai negalėdavo padaryti jokios karjeros. Dabar viešųjų ryšių specialistai žino, kaip tai padaryti. Tačiau ta anarchija ir nesusigaudymas, kas ko vertas, baigsis. Visuomet po didelio chaoso ateina naujos tvarkos ilgesys.
Man atrodo, kad gyvename laiku, kuris panašus į suplėšytą pagalvę, iš kurios pažiro plunksnos. Ateis naujos tvarkos, sistemos poreikis. Ne „kietos rankos“, o susitarimo, harmonijos.
- Tad artėja muzikologijos aukso amžius?
- Na... taip.
- Vienas pastarojo meto didžiausių jūsų darbų – knyga, apie kurią jau užsiminėte. Paaiškinote ir kodėl jai pasirinkote būtent tokį objektą – solistą Vaclovą Daunorą.
- Objektas pats mane pasirinko. Prieš kurį laiką labai veržiausi padaryti interviu su Daunoru, kol jis dar gyveno Amerikoje, tik vasaromis atvykdavo į Lietuvą. Tačiau jis su žiniasklaida kategoriškai nebendraudavo, buvo prikaupęs nuoskaudų. Kartą man pavyko gauti interviu, jam patiko, o vėliau jis jau paskambino man pats.
Kai atsuku laiko mašiną atgal, prisimenu, kad į operos spektaklius pradėjau vaikščioti būdama studentė. „Don Karlo“ dėka supratau, kad gali būti tokių spektaklių, į kuriuos norėsis sugrįžti. Tada supratau, kodėl žmonės myli operą. Kai patiri tą tikrą, nesumeluotą, galingą įspūdį, visą gyvenimą jo ieškosi.
- Ar apie patį V. Daunorą rengiant knygą teko sužinoti kažką naujo, netikėto?
- Labai daug. Mane nustebino Daunoro asmenybė. Sovietmečiu su juo sieta daug skandalų, kaip antai 1979 m. jo parašytas prašymas Leonidui Brežnevui jį su šeima išleisti iš Sovietų Sąjungos. Tad būgštavau, kad bus sudėtinga. Tačiau aš pažinau geranorišką, empatišką, šiltą žmogų. Jis – pirmasis, kuris padės, susigrauš, pamatęs kokią bėdą, nes pats gyvenime regėjo daug vargo ir skurdo.
Pribloškė operos grando, maestro aureolės neturėjimas. Man jo asmenybė buvo atradimas – kaip, turint tokį sprogdinantį talentą, būti tokiam kukliam? Tačiau, kai Daunoras pamato publiką, jis iškart – artistas. Tuo įsitikinau savo akimis.
2017 m. per jo 80-metį teatras, kaip įprasta, veteranams, švenčiantiems jubiliejų, LNOBT dedikavo spektaklį. Daunorui, aišku, buvo paskirtas „Don Karlas“. Prieš tai vyko nedidelės vaišės, kuriose dalyvavo jo mokiniai, bičiuliai, o po to – spektaklis.
Publikai buvo paskelbta, kad spektaklis dedikuotas Daunoro jubiliejui, ir žmonės kažkaip susigaudė, kad pats solistas yra salėje, sėdi centrinėje ložėje. Prasidėjo tokios griausmingos ovacijos, šūksniai „bravo“. Jis atsistojo – nebebuvo nei Parkinsono ligos, nebereikėjo lazdos – pamojavo ir valdingu karališku judesiu visus nutildė. Kai yra publika – jis karalius, o kai jos nėra – paprastas, kuklus žmogus.
- Dvi kadencijas vadovavote Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijai, tad bendruomenę puikia pažįstate. Koks tas statistinis Lietuvos muzikologas?
- Pavargęs. Visą laiką kamuojamas pasižadėtų tekstų, kuriems pritrūksta energijos, nes darbų ne daug, o per daug. Muzikologus nuolatos kankina kaltės jausmas, kad kažko nespėja, ir begalinė atsakomybė už muzikinę kultūrą. Kaltės ir gailesčio jausmas, kad mūsų profesijai trūksta ir dėmesio, ir pinigų, ir pagarbos.
- Šiek tiek nutolkime nuo muzikologijos aktualijų. Įdomu būtų sužinoti, kaip atrodo muzikologės Jūratės Katinaitės diena?
- Prasideda ji nuo apgailestavimo, kad per vėlai atsikėliau, nes per vėlai atsiguliau. Esu kelis sykius nesėkmingai bandyta perauklėti pelėda, – mano produktyviausias laikas yra vakaras ir ankstyva naktis. Jeigu neturėčiau to laiko, turbūt nebūtų ir mano savarankiškos muzikologinės veiklos. Tai mano laikas, kai galiu rašyti, domėtis ir kažką giliau suvokti.
Bet dėl tų vėlyvų valandų atsikeliu per vėlai, jau save šiek tiek bardama. Tada man reikia kavos ritualo – esu „kofemanė“, perku labai kokybiškas pupeles, geriu tik gerą kavą. Retai geriu kavą kur nors kitur, nes mažai kur man skanu. Tiesa, atsiranda vis geresnių vietų, kur galima jos paskanauti. Tada perskaitau laiškus, atsakau į skubius. O paskui prasideda lėkimas.
Visgi pastaruoju metu man viskas labai patinka. Bent jau išorėje nebejaučiu tiek daug streso. Radijas labai išsunkia, įdedi daugiau, nei gauni. Tačiau niekada apie jį nepasakysiu nė vieno blogo žodžio. Radijas mane užaugino, leido prieiti prie žmonių, prie kurių kitaip nepavyktų prieiti.
Nemažai jų šiandien – mano bičiuliai. Pamatęs mikrofoną žmogus pradeda pasakotis kaip kunigui, jaučia pareigą būti atviras. Aš tuo gyvenime sėkmingai naudojuosi. Radijuje įgijau patirties, daug išmokau iš pašnekovų. Supratau daugybę dalykų apie muziką ir meną apskritai. Už tai esu labai dėkinga. Esu radijo kūrinys. Tai, kaip kalbu, mąstau, kažką visuomenėje pasakau ir tai kažkam galbūt kažką reiškia, yra radijo įdirbis.
Galėčiau tik parypuoti, kad trūksta laiko, bet jo daug ir patys prarandame. Pati kankinuosi dėl prokrastinacijos (darbų atidėliojimo užsiimant nesvarbia veikla – Red.) priepuolių, bet guodžiuosi, kad taip organizmas ginasi nuo krūvių.
Studijų metais, kai esi labai jaunas, žinai, kad turi užsidirbti sau vardą, padaryti kažką ir po to bus lengviau. Paskui ateina suvokimas, kad lengviau niekada nebus. Tačiau čia, kaip ir atlikėjams prieš išeinant į sceną, – kančia tęsiasi, kol pradedi rašyti, dirbti.
- Net moksliškai įrodyta, kad žmogus prokrastinacijos gali atsikratyti tik pradėjęs kažką daryti. Kitaip – neįmanoma.
- Neatsimenu, kurio iš rašytojų pasakyta nuostabi sparnuota frazė: „Įkvėpimu aš tikiu, bet jis dar nė sykio nėra atėjęs, man nesėdint prie darbo stalo“.
- Muzikologija – profesija, kuri suvalgo daugybę laiko, kaip ir pati minėjote, vakarų ir savaitgalių. Kokių turite pomėgių, nesusijusių su muzika ir menais apskritai?
- Laisvalaikis vis vien didžiąja dalimi susijęs su muzika, ir tai man labai patinka. Niekada nepasakyčiau, kad pavargau nuo muzikos ir jos klausymas man yra kančia. Visą dieną dirbusi su ausinėmis, montavusi, rinkusi muziką, galiu su malonumu nueiti į koncertą.
Muzikos klausymas manęs nekankina ir tuo labai džiaugiuosi. O jeigu ištinka laisvalaikis, nesusijęs su muzika, neturiu ypatingų polinkių. Kartais mėgstu gaminti draugams maistą ir tuo nepagrįstai didžiuojuosi. Nelabai man sekasi, neturiu specialaus pašaukimo. Nesu ta virėja, kuriai vos pridėjus ranką, pavyksta pagaminti kažką ypatingo. Omleto, kuris nesubliūkštų, iki šiol nepavyko iškepti, bet atkakliai stengiuosi. Kuo toliau, tuo labiau man patinka gaminti kokybišką maistą.
Esu gurmanė – geram restoranui galėčiau išleisti paskutinius pinigus. Jeigu man sakytų, kad turiu pasirinkti, ką pasiimti į negyvenamą salą, tai turbūt būtų restoranas. Jeigu kurį laiką neapsilankau paragauti kažko įdomaus, kasdienybėje ima stigti spalvų.
- Daug kalbėjomės apie radiją, visgi muzikologijos erdvės plačios. Gal yra sritis, kurioje norėtumėte plačiau save realizuoti?
- Radijas yra labai plati erdvė. Viena vertus, jis labai plečia akiratį, kita vertus, atsiranda paviršutiniškumo, nes turi nuolat gilintis į naujus dalykus. Radijas yra tobula erdvė nuslysti paviršiumi ir nusišnekėti – eteryje tam visos sąlygos.
Su branda man vis labiau norisi gylio, todėl nusprendžiau stoti į doktorantūrą. Atsimenu, kai dar buvau studentė, atlikau praktiką archyve. Buvo įdomu, bet galvojau: „Kas galėtų tarp šitų dulkių dirbti? Aš – niekada gyvenime“.
Tačiau dabar, kai po daugelio metų vėl ėjau į archyvus, daugiausia dėl knygos, radau tokių įdomių operos teatro bylų, kolegijos posėdžių protokolų, kurie nebuvo niekada atversti. Kokios ten aistros, tikras trilerio siužetas! Sprendžiami žmonių, kūrinių likimai. Dabar jau darausi tų archyvų maniakė.
- Ir pabaigai. Daugeliui iki šiol nėra aišku, ką gi veikia tas muzikologas. Kas išties slypi už šio termino – kokie žmonės, kryptys, veiklos? Ar kinta tas suvokimas?
- Sąvoka, jos turinys ir muzikologijos objektai keičiasi. Seniau popmuzika buvo tai, kuo muzikologai nesidomėjo. Dabar domisi viskuo, kas susiję su muzika ir garsu, jo suvokimu.
Recepcija ir man darosi vis įdomesnė. Skirtingus dalykus radijuje grojome prieš 20, 10, 5-erius metus ir dabar – daugėja pliuralizmo, stilių ir krypčių. Vis labiau vengiama sakyti, kad kažkas yra gerai ar blogai. Gal iš tos nuostabos, kad nebėra kažkokios „muzikinės religijos“, nebedrįstama kategoriškai spręsti – teisėjo galių neturime. Tad skonio ir vidinės intuicijos reikia vis daugiau, kad pavyktų atskirti pelus nuo grūdų.
Manau, šiandien muzikologas yra mažiau vertintojas, o vis daugiau stebėtojas. Tačiau jis ne tik stebi ir fiksuoja, bet ir stebisi. Man tai patinka. Atrodo, viską matėme ir girdėjome, niekuo mūsų nebenustebinsi. Tačiau vis atsiranda naujas talentingas žmogus, naujas kūrinys, kokio anksčiau net nebūtum įsivaizdavęs.
Pasaulis nuolatos keičiasi, vyksta technologinės revoliucijos. Jos vyks vis greičiau, tas accelerando stiprės ir mums vis reikės taikytis. Tad arba eini nuostabos pilnomis akimis, arba kovoji su tuo, sakydamas, kad anksčiau buvo geriau, o dabar viskas tik į bloga.
Kartais išties atrodo, kad viskas nyksta, popsas viską griauna. Popsas – tai ne populiari muzika, o požiūris viešajame gyvenime, politikoje, kultūroje. Tačiau pasaulis nesustos, turėsime gyventi. Ir atsiras talentingų žmonių, kuriuos iš vidaus sprogdins talentas, ir mes norėsim jų klausytis. Ir kažkaip viskas bus.
