Sandrai Janušaitei Turandot partija nėra nauja – ją solistė sėkmingai atlieka Latvijos nacionalinės operos „Turandot“ pastatyme. Be to, toje pačioje operoje jai tekdavo pasirodyti ir Vokietijos Eseno miesto Aalto teatre, kai 2013-2015 m. dirbo šio teatro soliste, tik juose lietuvė atlikdavo kitą – Turandot antagonistės, nuoširdžios ir pasiaukojančios vergės Liu vaidmenį.
Visgi būtent R.Wilsono „Turandot“ pastatymą dainininkė vadina pačiu sunkiausiu ir atimančiu daugiausiai fizinių jėgų. Premjeros žiūrovams tai veikiausiai atrodys keista – juk šiame spektaklyje Turandot beveik nejuda, tik gestikuliuoja rankomis.
Tačiau nejudant stovėti scenoje, anot paties režisieriaus, artistams ir yra sunkiausia, o S. Janušaitė tai patvirtina – vaikščioti po sceną būtų gerokai lengviau! Kadangi muzikinė operos medžiaga dainininkei buvo gerai pažįstama, būtent tikslaus vizualinio personažo sukūrimas reikalavo daugiausiai pastangų. Mat R.Wilsonas kiekvienai scenos vaizdo detalei buvo itin reiklus ir atidus.
„Kokia manoji Turandot? Žinoma, pikta ir baisi – juk tai pats negailestingiausias moters personažas operos pasaulyje! Pretendentams į jaunikius galvas ji kapojo be gailesčio“, – priminė S. Janušaitė. Visgi pirmojo premjerinio spektaklio solistė įsitikinusi, kad Kalafo meilė nuo pat pradžių neliko be atsako, nes vos jį išvydusi Turandot pajuto pavojų savo didingai vienatvei.
Tačiau ar tokia meilės istorija gyvenime galėtų turėti laimingą pabaigą? Ar valdove užauginta Turandot gebės pasikeisti ir tapti Kalafui švelnia ir atidžia žmona? „Mano atsakymas – taip, nes meilė keičia viską“, – neabejojo S.Janušaitė.
Tuo metu Viktorijai Miškūnaitei R Wilsono pastatymas dovanojo pirmąją karjeros Turandot. Solistė teigė, jog dainininkių, jos amžiaus įveikiančių šią sudėtingą dramatinę partiją, pasaulyje tikriausiai tėra vienetai: bent jai pačiai tokių jaunų Turandot atlikėjų girdėti neteko. Naują sau partiją V. Miškūnaitė, intensyviai savarankiškai dirbdama, paruošė per tris savaites.
Operos libretą ši solistė suvokia kaip legendą, pilną taiklių metaforų, todėl kertamos galvos jos netrikdo. „Spėju, kad Turandot širdis – jautri, tiesiog imperatoriaus dukra nuo mažens buvo mokoma savo jausmų nerodyti. Jaunikį, kaip ir privalu valdovėms, Turandot renkasi ilgai – ieško beprotiškai mylinčio, atkaklaus ir kartu protingo.
Todėl pretendentams į savo ranką ji paliepia minti mįsles, o ne kautynėse, lenktynėse ar imtynėse demonstruoti vyrišką šaunumą. Pirmosios mįslės atsakymas – viltis, antrosios – kraujas, trečiosios – pati Turandot. Tad iš pradžių princesė simboliškai suteikia Kalafui vilties, vėliau įkaitina jo kraują, o galiausiai dovanoja jam savo meilę. Ir tai yra universali sėkmingo moters ir vyro ryšio pradžios formulė“, – įsitikinusi V. Miškūnaitė.
Ypatingo džiaugsmo V. Miškūnaitei suteikė tai, kad R.Wilsonas, išgirdęs ją dainuojant repeticijoje, panoro parašyti jai laišką, kuriame prisipažino, kad jos balsas jį sujaudino ir priminė Montserrat Caballe, su kuria kažkada turėjo laimės dirbti kartu. Laišką lietuvių dainininkei režisierius parašė ranka savo individualiu, su niekuo nesupainiojamu kaligrafiniu braižu, kuris pasaulyje yra tapęs šio įvairiaplanio menininko atpažinimo ženklu.
Abi Turandot partijos atlikėjas G.Puccini operoje LNOBT vėl išvysime šį savaitgalį: penktadienį, kovo 8 dieną, dainuos S.Janušaitė, šeštadienį, kovo 9 dieną – V. Miškūnaitė. Valdovės rankos ryžtingai siekiančio svetimšalio princo Kalafo vaidmenį abiejuose spektakliuose atliks kartvelas Mikheilas Šešaberidzė.
