Kalbant apie kelioms žiūrovų kartoms puikiai pažįstamą vyriausiąjį teatro administratorių neišvengiama įvairiausių epitetų: teatro talismanas, teatro veidas, teatro vizitinė kortelė. Jis pats, išgirdęs vieną jų, tik tarsteli: „Ir sugalvok tu man!“
Tiesa, po Auksinių scenos kryžių garbingos Padėkos premijos įteikimo praėjusiais metais (pirmą kartą žmogui iš teatro administracijos) veikiausiai dar ir auksiniu administratoriumi vadintas.
Tačiau didžiausi R.Štaro turtai ir deimantai – jo patirtis, atsidavimas profesijai ir meilė teatrui. Juk ir visai jaunas, ką tik diplomą gavęs konservatorijos absolventas vilnietis, vedamas idealų ir didžiosios svajonės, 1970 metais atvažiavo į Kauną pas tuometį režisierių Joną Jurašą.
Iniciatyvus aktorius kaipmat buvo nužiūrėtas tuometės direkcijos ir pakviestas prie garbingų teatro durų sutikti žiūrovų. Nuo 1978-ųjų šios pareigos tapo R.Štaro veiklos teatre konstanta.
Saugo ypatingą sąsiuvinį
Du spektakliai per dieną šeštadienį, gastrolės po regionus (supraskime, juk būdavo planai), šimtas spektaklių „Amerika pirtyje“ – galbūt dėl to, kad energingasis administratorius trupės nuo kojų nenuvarytų, teatras sudarė tris šios neapsakomai paklausios komedijos „brigadas“?
O pats R.Štaras ir žiūrovų bilietus suspėdavo patikrinti, ir susodinti vėluojančius, ir dar į sceną užlipti – tiek metų vaidino spektaklyje vedlį.
Nemažai „Amerikos pirtyje“ aktorių, išskyrus pagrindinius, pasikeitė, piemenukai užaugo, o jis – nuo pradžios iki paskutinio, 700-ojo, spektaklio kupletus publikai žarstė.
Apie gastroles, kūrėjus, jų ašaras ir juoką, užkulisius scenos meistras galėtų nemažai papasakoti, tačiau niekada neperžengdamas tam tikrų ribų.
Bet prireikus ypač tikslios datos ar fakto R.Štaras visada pagelbės, o jei kuo nors suabejos, į pagalbą pasitelks namuose saugomą rudąjį sąsiuvinį su visomis premjerų datomis, bilietų kainomis ir kitomis subtilybėmis.
Žinojo ir kaip orakulą
Unikalųjį administratorių derėtų vadinti ir lietuvių teatro vadybos pionieriumi. Kai dar niekas teatre nesapnavo apie rinkodarą, vadybą, auditorijų plėtrą ir komunikaciją, jis strategavo ir vadovavosi savo metodika – laiku paduoti repertuaro mašinraštį pagrindiniam miesto dienraščiui, paskambinti aktyviems teatro mėgėjams, iškabinti plakatus geriausiose pozicijose, pakalbėti, pasišypsoti – ir salės pilnos!
Dar ir dabar vyresnieji trupės nariai primena: „O Štaras tai viską vienas suspėdavo!“ Tiesa, atėjus naujųjų technologijų amžiui, jis rado pagalbininką – sėkmingai perprato kompiuterį ir jo teikiamus privalumus.
O dar R.Štarą ne vienas žino kaip Kauno dramos teatro orakulą – pažiūrėjęs premjerą jis kaipmat įvertina, bus spektaklis lankomas ar ne.
Bet tai nereiškia, kad jis prisirišęs prie savo jaunystės teatro: nors, žinoma, su ilgesiu prisimena „Barborą Radvilaitę“, kurioje, kaip sako, suvaidino kuklų bajoro vaidmenį, „Merę Popins“ (pasisekė mačiusiems jo vaidinamą bankininką), „Golgotą“, „Svajonių piligrimą“, jis priima ir šiuolaikinius spektaklius.
Tarp savo favoritų R.Štaras yra išvardijęs ir Vido Bareikio režisuotą „Hamletą“, Gintaro Varno „Tolimą šalį“, „Nataną Išmintingąjį“ ir daugelį kitų.
Kiekvienam savaip savas
Režisūrinį skonį išsiugdęs teatralas kūrybinį alkį nemažai metų malšino Kazio Binkio teatre. Su mėgėjais aktoriais pastatė kelias dešimtis spektaklių ir scenos menu užkrėtė ne vieną auklėtinį.
Šiandien jis tęsią savo tarnystę teatre. Ketvirtis po penktos jis jau poste. Pasipuošęs juoda eilute, pasitempęs ir apsiginklavęs moderniu administratorių ginklu – skeneriu.
Vyresniesiems žiūrovams R.Štaras – jų jaunystės teatro dalis, jų vaikams – labai atpažįstamas dėdė, o jaunimui – teatro legenda, sugebantis ir pajuokauti, ir pabarti dėl plikų kojų (supraskite šortų ir kitų paplūdimio aksesuarų teatre). Jis yra tas, kuris nemėgsta vėluojančių, tačiau žino puikią drausminamąją priemonę – vėluojantį pasitikti su šypsena.
Paslaptis – besąlygiška meilė teatrui
Egidijus Stancikas
Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius
„R.Štaras Kauno dramos teatre jau daugiau nei 40 metų eina administratoriaus pareigas. Šio fenomeno paslaptis – besąlygiška meilė teatrui.
Nesvarbu, kokios pareigos, – jei reikia, Rimantas peržengia aktorines ambicijas ir drąsiai, atsakingai imasi jam patikėtų pareigų. Jis net teatro direktoriumi buvo paskirtas. Teatrą jis suvokia per jame dirbančius žmones, – jis myli teatro žmones ir viską atlieka taip, kad visiems būtų geriau kurti ir dirbti. Jis – vaikščiojanti teatro žmonių istorijų enciklopedija. Jis žino visus teatro įvykius, istorijas, netgi paslaptis.
Man imponuoja R.Štaro elegancija – visada pasitempęs, gerai nusiteikęs. Džentelmenas. Ypač žavi jo susitvardymas. Niekada nesu matęs nevaldančio emocijų. Tai liudija itin gražią jo asmenybę.“
