Sovietinei okupacijai Lietuva nuo 1944 m. iki pat 1953 m., kai buvo sunaikintos Lietuvos partizanų struktūros, organizuotai priešinosi tiek ginklu, tiek taikesnėmis priemonėmis. Pirmieji kuklūs partizanų būriai pradėjo kurtis 1944 m. vasaros pabaigoje, vėliau, savanorių ginti Lietuvos laisvę daugėjant, jie išaugo į rinktines, apygardas ir sritis, kol 1949 m. susiformavo organizacija, kuri sudarė bendrą politinę ir karinę ginkluotojo pasipriešinimo vadovybę, kovojusią už šalies išlaisvinimą.
1949 m. vasario mėn. buvo sušauktas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos. Vasario 10 d. Šiaulių apskrities Minaičių kaime, Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje, vykusiame partizanų posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS).
Kituose posėdžiuose buvo sudaryta LLKS vadovybė, svarstoma sąjūdžio politinė programa, ginkluotojo pasipriešinimo programa, taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt., priimti kreipimaisi į sąjūdžio dalyvius ir kitus Lietuvos gyventojus.
Tačiau svarbiausias tuomet parengtas dokumentas – tai 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos posėdyje priimta Deklaracija, kurią pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai: LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir LLKS Tarybos nariai Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila.
Deklaracija buvo garantuojamos lygios teisės visiems Lietuvos piliečiams bei užtikrinama socialinė globa, taip pat „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija“. Ja buvo apeliuojama į Žmogaus teisių deklaraciją, 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją bei kreipiamasi į visą demokratinį pasaulį pagalbos.
Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS, kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 m. sausio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos, kuris nustatė šio dokumento statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje, pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.
Pašto bloko tiražas – 10 tūkst. vnt., pašto ženklų nominalas – 0,99 euro. Su pašto ženklu bus išleistas ir pirmos dienos vokas. Pašto korespondencija, apmokama šiuo pašto ženklu, Vilniaus centriniame pašte bus antspauduojama pirmosios dienos datos spaudu.
Per metus valstybės valdoma akcinė bendrovė Lietuvos paštas išleidžia 25-27 pašto ženklus.
