– Tadai, ar reikėjo daug pastangų įsikūnyti į partizanų vado Vlado vaidmenį?
– Taip, šis vaidmuo pareikalavo daug pastangų, laiko ir suvokimo suprasti, koks tai asmuo ir kuo jis gyveno. Ruošdamasis vaidmeniui, negali žiūrėti į jį „iš viršaus“ ir nueiti paprastu keliu vertindamas, kad partizanai – geriečiai, o stribai – blogiečiai. Tik tada, kai įsigilini į tai, kaip anuomet gyveno žmonės, kaip jautėsi patys partizanai, pasirinkę tokį kelią, gali pajusti tikrą tų laikų dramą.
Pokaris man labai įdomi tema, jis liečia ne tik visą Lietuvą, bet ir mane, ir mano šeimą asmeniškai, tad šis vaidmuo man labai reikšmingas.
– Kas asmeniškai jums buvo sunkiausia kuriant Vlado personažą?
– Vlado psichologija. Sunku buvo įsivaizduoti, kad viskas baigsis labai aiškiai – būsiu sunaikintas, o tą žinant sugebėti mylėti ir džiaugtis. Man net dabar tai sunkiai suvokiama.
Kurti Vlado personažą man labai padėjo režisierius Raimundas Banionis. Jis sudėliojo Vlado personažą, kėlė tokius klausimus, kurie leido man užčiuopti Vlado sielą.
– Kokį svarbiausią patarimą kurdamas personažą išgirdote iš R.Banionio?
– Atsakyk taip, kaip išgirsi, kaip pamatysi ir kaip suprasi. Pagalvok, kaip jis pasielgtų, žinok: jis labai kenčia ir norėtų kitokio gyvenimo.
– Filme daug tenka kalbėti pakruojiškių tarme. Kaip sekėsi ją išmokti?
– Lengva nebuvo, bet įdomu, turėjau nuostabius patarėjus. Kolega Severinas Norgaila yra iš tų kraštų, kur vyko filmo veiksmas, tad jis ir kiti tarmės konsultantai man labai padėjo.
– Ar Tadas ir Vladas turi panašumų?
– Ne, jie absoliučiai skirtingi žmonės. Partizanų vadas Vladas yra to meto aplinkybių sukurtas asmuo, teisiantis ir smerkiantis. Vladas norėtų būti toks, koks yra Tadas, bet...
O Tadas yra šiuolaikinis žmogus, gyvenantis Vilniuje, mokantis banko paskolą, turintis nuostabią šeimą, laisvalaikį, neturintis mirtinų nuodėmių ir nebijantis, kad jį bet kada gali legaliai nušauti.
– Jei prireiktų, ar T.Gudaitis eitų ginti Lietuvos šiandien?
– Taip, tai mano pareiga.
– Kuo skiriasi vaidmuo teatre ir kine?
– Teatre mato žiūrovas, kine – kamera. Teatre, jausdamas žiūrovą, kartais „užvaidini“ tik jam. Žiūrovui tai patinka, jeigu tai darai saikingai ir skoningai, nors taip daryti negerai. O kine „užvaidinti“ – negalimas, neleistinas ir neįsivaizduojamas dalykas.
– Ką veikiate tuo metu, kai turite poilsio valandėlę?
– Kai tik turiu laiko, imuosi juvelyrikos. Labai gera ramiai ir lėtai daryti gražius daiktus žinant, kad į tave nežiūri trys šimtai žiūrovų, laukiančių, kad juos nustebintum.
Naujausią režisieriaus R.Banionio filmą „Purpurinis rūkas“ žiūrėkite visuose Lietuvos kino teatruose nuo vasario 8 dienos.
