Vasario 8-ąją Lietuvos kino teatruose pasirodys jautri istorinė drama „Purpurinis rūkas“, kurią režisavo R.Banionis. Felikso Rozinerio apsakymo motyvais sukurta juosta pasakoja sudėtingą Lietuvos žydo Jozefo, partizanų vado Vlado ir jų abiejų mylimosios Janės istoriją.
Baigiantis karui Jozefas iš Rusijos grįžta į Lietuvą. Čia jo, nors ir išvengusio tragiško tėvų likimo, laukia savi išbandymai. Lietuvoje šeimininkaujantys rusai priverčia vaikiną tapti jų agentu. Tą patį padaro ir miškuose besislapstantys partizanai.
Vienintelė rūsčios kasdienybės prošvaistė Jozefui – jo buvusiuose namuose gyvenanti mergina Janė, kurią pamažu įsimyli. Tik šis jausmas yra vienpusis – Janės širdį jau pavergęs partizanų vadas Vladas. Tas pats, kuris, remiantis gandais, yra kaltas dėl Jozefo tėvų mirties.
Per vieną milicijos reidą Vlado kuopelė patiria nemažų nuostolių, o partizanas dėl to kaltina Jozefą. Tačiau netikėtas įvykių posūkis viską apverčia aukštyn kojomis: Jozefas tampa vieninteliu žmogumi, galinčiu padėti Vlado mylimajai Janei ir jų dar tik gimsiančiam vaikui.
Praėjus daugybei metų Izraelyje gyvenantis Jozefas gauna Lietuvos teismo kvietimą liudyti Vlado byloje. Vyrui iškyla dilema: ar pasakyti tiesą ir taip pasmerkti savo mylimosios teisėtą sutuoktinį, ar pameluoti ir išgelbėti tikrą tėvą vaiko, kurį Jozefas augino kaip savą.
Pagrindinius vaidmenis sukūrė jauni aktoriai Severinas Norgaila, Giedrė Mockeliūnaitė, Tadas Gudaitis. Filme taip pat vaidina Vidas Petkevičius, šviesaus atminimo Arūnas Storpirštis, Linas Paugis, Vidmantas Fijalkauskas, Valentinas Novopolskis, Arkadijus Vinokuras, ukrainiečių aktorius Bogdanas Beniukas.
„Purpurinio rūko“ filmavimo aikštele tapo Vilniaus senamiesčio gatvės ir Liaudies buities muziejus Rumšiškėse.
– Nors nuo jūsų pastarojo vaidybinio filmo „Džiazas“, ekranuose pasirodžiusio 1992-aisiais, praėjo nemažai laiko, naujo filmo ėmėtės turbūt ne todėl, kad užtruko kūrybinė prastova: režisuojate dramos ir operos veikalus Lietuvoje ir svetur, kuriate TV serialus. Kaip kilo „Purpurinio rūko“ sumanymas? – pasiteiravau R.Banionio.
– Postūmį davė F.Rozinerio apsakymas „Purpuriniai dūmai“. Maskvietė režisierė Aliona Krugliak kadaise pagal jį buvo pastačiusi monospektaklį. Ji kažkaip susitiko su mano tėvu (šviesaus atminimo aktoriumi Donatu Banioniu. – Red.) ir rekomendavo jam šį apsakymą. Tėvas paskaitė, jam labai patiko ir pasiūlė man.
Apsakymas man pasirodė vertas ekranizacijos, padaviau Kino tarybai paraišką, bet tuomet šiam sumanymui nebuvo pritarta.
Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui buvo sudaryta kita komisija, jai pasirodė, kad tai įdomus projektas, ir rekomendavo jį finansuoti. Ne viskas mano rankose – likimas ir Lietuvos valdžia lėmė, kad atsirastų filmas.
– Kas labiausiai šiame apsakyme užkabino, kad panorote jį ekranizuoti?
– Apsakymas mane paveikė todėl, kad kalbama ne apie tautybes, rases, ne apie išorinius, paviršutinius dalykus, o apie žmogiškąsias vertybes. Manau, visuomet reikia imtis visuomenei svarbių temų ir jas perteikti taip, kad sujaudintų žmones.
Man didžiausia vertybė – pakantumas kitokiai nuomonei, kitiems žmonėms. Labai gaila, kad šito pasaulyje per maža ir viršų ima noras įkąsti, užsipulti, persekioti tuos, kurie yra kitokie, kitaip mąsto.
Filme pasakojame ne apie lietuvius ir žydus, o apie žmones. Mūsų herojus partizanas Vladas prieš savo žmonos ir vaiko gelbėtoją atsiklaupia už žmogiškumą. O štai išdaviką nužudo. Ne pagal tautybes sprendžia – gyvena pagal žmogiškąsias vertybes.
„Purpurinis rūkas“ primins skaudų mūsų šalies istorijos tarpsnį, o sudėtingos moralinės dilemos, tikiuosi, privers susimąstyti apie neginčijamų etikečių klijavimo beprasmiškumą.
Pagrindinis herojus, patyręs baisių išgyvenimų ir mylimosios išdavystę, nereikalauja keršto. Jau sulaukęs gyvenimo saulėlydžio ir gyvendamas Izraelyje, toli nuo Lietuvos, jis prisimena tai, ką labiausiai sunkiu pokario metu mylėjo – vaikystės draugę Janę ir jos sūnų Vladuką, ir labiau linksta į atleidimo, o ne į kaltinimų pusę.
Tiesa, rašytojo F.Rozinerio sūnus sakė, kad tėvas savo apsakyme išdėstė ne visai žydišką poziciją. Ką gi, visokių žmonių esama.
– Kokia bus jūsų žinutė žiūrovams?
– Būkime pakantesni ir pasaulis pasikeis – tokią matau vienintelę išeitį žmonijai, jei ji nori gyvuoti tobulėdama.
– Teigiate, kad filmas ne apie lietuvių ir žydų santykius anuo sudėtingu metu, bet jūsų filme užkabinama ir Holokausto tema – buvo iššaudyti visi miestelio žydai, o vienas herojų, partizanas, prisidėjo prie žudynių. Partizanas žydšaudys – ar nejaučiate, kad šaukiate ugnį į save?
– Ne, to nebus. Apie jį pasakytas vienas sakinys: sako, buvo šaudymo vietoje. Tai vyko už kadro, už mūsų istorijos, filmo herojus Jozefas buvo išvykęs, to nematė.
Holokausto tema sukurta labai daug filmų ir aš vargiai pasakyčiau ką nors nauja. Mes gilinamės į kitą aspektą – kaip gyvenome ir elgiamės po to, nes gyvenimas nesustojo, vis dar tęsiasi.
– Filmo veiksmas vyksta laikotarpiu, apie kurį jau sukurta filmų tiek sovietiniais laikais, tiek dabar. Ar jautėte tą kontekstą, kaip nors diskutavote su pirmtakais?
– Ne nuo manęs gyvenimas prasidėjo, kinas irgi buvo iki manęs, beje, buvo labai gerų filmų. Aš juos mačiau ir tebežiūriu. Ko gero, „Purpuriniame rūke“ kai kas netgi įžvelgs citatų.
Kiekvieną istoriją galima papasakoti kitaip. Manau, kad mes kitu kampu, dramatiškiau pažvelgėme į tą sudėtingą laikotarpį.
Prisimenu žodžius, kuriuos pasakė profesorius Vytautas Landsbergis, kai mirė mano tėvas. Filmas „Niekas nenorėjo mirti“, kaip suprantu, jam nepatinka dėl ideologinių dalykų, bet, anot V.Landsbergio, mano tėvas suvaidino tikrą žmogų – žmogų, patekusį į mėsmalę.
Toks apibūdinimas tinka ir „Purpuriniam rūkui“ – kūrėme filmą apie istorijos mėsmalę, apie patekusius į ją žmones.
– Filme – nematyti veidai. Kaip suradote aktorius?
– Matyti, tik nenuvalkioti: S.Norgaila filmavosi serialuose, reklamoje, T.Gudaitis daug vaidino Kamerinio teatro spektakliuose, serialuose, apie V.Petkevičių apskritai nėra ko kalbėti.
Vaidinant serialuose yra pavojus nusivalkioti, bet profesine prasme jie aktoriams – gera treniruotė. Pasaulio rekordų per treniruotes nepasieki, bet kad pasiektum pasaulio rekordą, reikia treniruotis.
Ieškojome ne nematytų, bet gerų aktorių. O jie yra geri.
– G.Mockeliūnaitę išsikvietėte net iš Amerikos, kur ji bando siekti aktorės karjerą. Tiko tipažas?
– Ne, mokykla tiko. Pas mus spjaudo į Konstantiną Stanislavskį jo net neskaitę, nepažinę. O K.Stanislavskio mokykla per Michailą Čechovą, kuris po revoliucijos atbėgo į Kauną, paskui – toliau į Vakarus, pasiekė Ameriką.
Ten Lee Strasbergas įkūrė mokyklą, paremtą K.Stanislavskio metodu (L.Mockeliūnaitė baigė L.Strasbergo kino ir teatro institutą Niujorke. – Red.). Tokie aktoriai kaip Alas Pacino, Robertas DeNiro, Dustinas Hoffmanas dirba pagal K.Stanislavskio sistemą. Tik reikia mokėti ja naudotis, o ne suschematinti, kaip buvo padaryta Rusijoje.
G.Mockeliūnaitė išėjo tokią mokyklą ir tai matyti. Man buvo lengva su ja susikalbėti.
– Ar filmuojant pasitaikė iššūkių, kuriozų?
– Visada pasitaiko, bet aš būnu labai susitelkęs į darbą ir nepastebiu, kas vyksta aplinkui.
Tiesa, mums dirbant Rumšiškėse sudegė garsioji daržinė. Filmavome ne per toliausiai, tad baiminomės, kad uždraus, bent jau kol išsiaiškins gaisro priežastis. Tačiau turėjome labai gerą filmavimo grupę, ji mane apsaugojo nuo bet kokių nesklandumų ar akibrokštų.
