Lietuvoje gimę ir pirmąsias muzikines patirtis čia įgiję jaunieji kompozitoriai šiuo metu yra išsibarstę po visą pasaulį, kuria ir gyvena užsienyje, todėl dažnai jų muzika geriau žinoma už šalies ribų. Tai peržengianti klasikinės muzikos komponavimo ribas, kartais jas laužanti kūryba.
Kompaktinėje plokštelėje „Toli, bet vis arčiau“ – devynios kompozicijos: Andriaus Arutiuniano, Gedimino Žygaus, Jūros Elenos Šedytės, Donato Tubučio, Jutos Pranulytės, Justinos Šikšnelytės, Aurimo Bavarskio, Aistės Noreikaitės ir Vitailjos Glovackytės. Dominuoja elektroninis ir elektroakustinis skambesys, mat keli Lietuvos jaunieji menininkai rinkosi studijas Hagos sonologijos institute, kuris specializuojasi medijų muzikoje, garso mene, tiria garso ir erdvės santykius, garso sąsajas su tiksliaisiais mokslais, akustika ir programavimu.
Šio leidinio kuratorius Edvardas Šumila beveik visus 2018-uosius bendravo su jaunaisiais kūrėjais ir atrinkinėjo kūrinius, o savo įžvalgas apie emigracijos bei globalėjimo procesus pateikė leidinio tekstuose.
„Rinktinė „Toli, bet vis arčiau“ atsirado kaip savotiškas mąstymo apie besiformuojančią menininkų diasporą – jaunus kūrėjus, pasirinkusius studijuoti ar kurti svetur – tęsinys. Pirmą kartą apie tai prabilome dar 2016 metais, straipsnyje tokiu pat pavadinimu, kurį rašiau Lietuvos muzikos informacijos centro iniciatyva. Tai, ką pavyko artikuliuoti jau tuomet, intrigavo ir leido suprasti kažką kitoniško ir naujo“, – teigia Edvardas.
Anot jo, atrinktieji kūrėjai, jų įvairovė ir garso praktikos liudija tam tikras socialines tendencijas ir praturtina mūsų suvokimą. „Šiandien pavadinimas „Toli, bet vis arčiau“ tapo dar aktualesnis – menininkai grįžta ir vėl išvyksta, tačiau taip arti kaip dabar, regis, niekada nebuvo“, – mano kuratorius E.Šumila, šiuo metu studijuojantis filosofiją Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje Niujorke, JAV.
Kompaktinėje plokštelėje pristatomų menininkų kūrybos kryptys stipriai skiriasi principais, priemonėmis ir požiūriais. Pateikti garso įrašai kaip tik ir pabrėžia tuos skirtumus tiek tarpusavyje, tiek nuo lietuviškojo konteksto.
Kaip teigia E.Šumila, Lietuvoje kūrybos praktikų ir krypčių pasirinkimas yra gana ribotas, būtent tai dažną paskatina keliauti svetur. Tačiau kuratorius neabejoja, kad artimiausiais metais išryškės ir daugiau vietinių kūrėjų, dirbančių improvizacinės muzikos, tarpdisciplininių menų, garso meno sferose, dažniau ir konceptualiau pasitelkiančių technologijas.
„Kitokių“ muzikos kūrėjų pristatymui pasirinktas ir neįprastas leidinio dizainas, kurį sukūrė dvi menininkės: Anastasija Sosunova ir Eglė Ruibytė. Leidybos proceso metu dizainas keitėsi, kol galiausiai įkūnijo kuratoriaus sumanymą ir perteikė garsinį turinį.
Pasak E.Ruibytės, visos leidinyje naudojamos iliustracijos yra tam tikra prasme primityvios, lyg specialiai netobulos ir kreivos. Tačiau toks kūrybinis sprendimas – „beveik kaip Lietuvos kultūrinė reabilitacija per sąsajas su užsieniu ir jos netobulumas, o gal tiesiog natūralus, bet per programinius filtrus perleistas laisvos rankos štrichas.“
A.Sosunovos teigimu, leidinio grafikoje „žongliruojama“ deformuotais kosmopolitiškumo ir valstybingumo simboliais, „tarsi abejojant nusistovėjusiomis sąvokomis – kas yra užsienis? Kas yra priklausymas kažkuriai valstybei? Kas yra toli ir kas arti?“.
Kompaktinės plokštelės „Toli, bet vis arčiau“ pristatymas numatytas Vilniaus knygų mugėje vasario mėnesį, o leidinį įsigyti galima Lietuvos muzikos informacijos centro e-parduotuvėje „mic.lt“ arba užsukus į svečius – A. Mickevičiaus g. 29 Žvėryne, Vilniuje.
