„Mano tėvas išėjo šiandien anksti ryte, – rašė ji. – Jis buvo tylus ir ramus, ir mano brolis buvo šalia jo. Aš būsiu ten vėliau vakare, kad galėčiau atsisveikinti, kai jo dvasia tolsta nuo kūno, kuriame ji gyveno visus šiuos nuostabius 96 metus. Kokia kelionė. Koks gyvenimas. Aš taip didžiuojuosi, kad esu jo dukra ir galėjau praleisti kartu tiek daug mūsų laiko šioje planetoje.
Kažkas man neseniai pasakė, kad mes iš tiesų niekuomet nemirštame. Taip, kūnas miršta ir sugrįžta į žemę, bet mes ir toliau gyvename. Meilė ir šviesa – amžini dalykai. Pastaraisiais metais baigdamas pokalbį telefonu ar kai atsisveikindavome viešnagės pabaigoje, Jonas visuomet sakydavo: „Nesustok, laikykis“ („Keep going“).
Aš laikysiu tuos žodžius kuo arčiau savęs ir dabar, sielvarto valandą. Mes nesustojame, judame pirmyn. Nesustok, nesustok.“
