Nėra išlikę jokių oficialų dokumentų apie tokio būrio suformavimą, tačiau atkūrus nepriklausomybę Lietuvos kariuomenės vadovybė nusprendė suformuoti pirmą lietuvišką specialiosios paskirties būrį, kuris buvo vadinamas „Franco žvėrynu“.
Franco pravardę turėjo būrio vadas Pranas Kastaneckas – penkis kartus Sovietų Sąjungos kovinės savigynos čempionas, dar vadinamas Kaulų Laužytoju.
Apie šį būrį pasakojama šią savaitę pradėtame rodyti Sidabrinės gervės laureato Andriaus Lekavičiaus (34 m.) filme „Spec. Žvėrynas“.
Specialiosios paskirties būrio nariai buvo ruošiami šturmuoti ir naikinti priešus, saugoti pasienio postus nuo OMON (Sovietų Sąjungos ypatingosios paskirties milicijos būrys).
„Mums sakydavo: „Vyrai, žinokit, kad greičiausiai nė vienas gyvas neliksit, nes specialiųjų pajėgų kariai neišgyvena.“
Be to, mūsų negynė joks įstatymas. Vykdėme įstatymiškai neįteisintas funkcijas“, – pasakojo buvęs šio būrio kovotojas Aleksejus Gaiževskis.
1991 metais 15 vaikinų būrys įsikūrė Pociūnuose. Jaunuoliai bėgiodavo krosą, miškuose mokėsi kovos menų, šaudė, šokinėjo su parašiutais – kasdien atlikdavo po aštuonis šuolius. Po penkiasdešimto šuolio visi šokinėjo su sportiniais parašiutais.
Lietuvių bazės kaimynystėje buvo dislokuotas Sovietų Sąjungos desantinis padalinys, todėl specialiosios paskirties būrio vaikinai apsimetė kovos menus praktikuojančiais sportininkais.
Intensyvios pratybos daug kam baigdavosi rimtomis traumomis. Ne vienam nesėkmingai nusileidus parašiutu lūžo kojos, o po kovos menų pratybų daugelis vaikščiodavo mėlynais šonais.
„Atsistoji poroje, vienas laiko rankas už galvos, o kitas kojomis kala per šonus.
Tik į galvą mušti nebūdavo galima. Pirmą dieną buvau mėlynas, bet po savaitės kūnas jau išmoko prisitaikyti prie smūgių“, – treniruotes prisiminė kitas būrio kovotojas Marius Šmitas.
O lūžusio piršto niekas nesureikšmindavo – apsivyniodavo izoliacija ar tvarsčiais ir toliau treniruodavosi.
Kaulų Laužytojas, kartą koviniame filme pamatęs, kaip parašiutininkai iš lėktuvo sėkmingai nusileido ant važiuojančio sunkvežimio priekabos, nutarė tai išbandyti ir su būrio vaikinais.
Triukas nepavyko – vienas kovotojas atsitrenkė į važiuojančią transporto priemonę, kitas vos nepateko po ratais.
Vaikinai ne tik treniruodavosi. Kartą vienos kavinės savininkas paprašė jų paauklėti pavyzdingu elgesiu nepasižyminčius lankytojus. Po „Franco žvėrių“ apsilankymo verslininkas griebėsi už galvos: „Daugiau čia nebeateikite.“
Maždaug aštuonis mėnesius gyvavęs būrys buvo išformuotas po nelaimingo atsitikimo. 1992-ųjų balandžio 28-ąją vyrai turėjo iš lėktuvo parašiutais nusileisti Vilniaus Vingio parke.
Pirmasis iššoko Edgaras Kopcikas (g. 1972 m.). Nepavykus laiku išskleisti parašiuto vaikinas žuvo.
Buvusio specialiojo būrio kovotojai kasmet Edgaro žūties dieną susirenka prie jo kapo, atsiveda vaikus. Čia jie prisimena ir linksmas istorijas.
Būrio narių gyvenimai susiklostė skirtingai: vieni tęsia karinę tarnybą, kiti ėmėsi kitokios veiklos, du būrio nariai buvo patekę į kalėjimą už reketą.
„Jie visi savo karinę veiklą prisimena kaip didžiausią gyvenimo įvykį, – pasakojo filmo režisierius A.Lekavičius. – Filmo misija – pristatyti vietinius herojus.
Gal jie ir nėra tokie žėrintys kaip amerikietiškos kultūros supermenai, bet savi. Norėčiau, kad daug kam negirdėta, bet artima istorija būtų išgirsta ir įkvėptų jaunąją kartą eiti į kariuomenę savanoriais.“
