Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas – darbštus, bet greit užsidegantis oratorius

„Darbštumas, oratoriaus meistrystė ir idėjų generavimas – okie trys banginiai, kurie, manyčiau, jo asmenybei labai svarbūs“, – taip dešimtmetį Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui vadovavusį M.Kvietkauską apibūdina dabartinė instituto direktorė Aušra Martišiūtė-Linartienė. 

Iš Panevėžio kilęs, anglų, rusų, lenkų, jidiš kalbas mokantis 42-iejų literatūrologas, poetas ir eseistas dešimtmetį vadovavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, dirbo savo Alma mater – Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Jis ragavo judaikos studijų ir Oksforde, išmoko iki Antrojo Pasaulinio karo
Rytų Europos žydų vartotą jidiš kalbą ir ėmėsi iš jos ersti į lietuvių. 

Būtent gilinimąsi į platesnius kultūrinius kontekstus, daugiakalbę Vilniaus ir Lietuvos literatūrą bei kultūrą (ypač litvakų, lenkų) kolegos išskiria kaip stipriausią mokslininko M.Kvietkausko pusę.  

Pasak profesorės Viktorijos Daujotytės, iš arti stebėjusios visą M.Kvietkausko akademinę karjerą nuo studijų pradžios, M.Kvietkauskas turi „prigimtinį rūpestį kultūros, kūrybos dalykais“. 

Kartu mokslininkė atkreipia dėmesį ir į ypatingą M.Kvietkausko santykį su gamta (pasirinkimą gyventi ne Vilniaus centre, o pakraštyje, prie Neries) reflektuojamą ir jo eseistikoje, mokslinį užsispyrimą užbaigti pradėtus darbus. 

„Jo išskirtinis bruožas – nueiti tam tikra kryptimi iki galo (...), todėl tikiu, kad Mindaugui rūpės tokia kontrolė: jei darai, padaryk iki galo“, – sakėi V.Daujotytė. 

Be liaupsių, kolegos atkreipė dėmesį į tai, kad naujame poste M.Kvietkauskui gali pakišti koją impulsyvumas, kurį kolegos institute vis dėlto buvo linkę vertinti kaip žmogišką silpnybę, nenusveriančią dėmesingumo kolegoms bei tvirto charakterio kovojant už patį institutą. 

„Kone per kiekvieną posėdį institute susidarydavo padėtis, kai, iškilus aštresniam klausimui, būdavo trenkiama durimis ir išeinama. Bet galiausiai jis visuomet susivaldydavo ir nebuvo kerštingas. Ministerijoje žmonės nebus tokie palankūs, bus norinčių ir jį „pakišti“, todėl vidinėje aplinkoje gali kilti problemų“, – svarstė M.Kvietkausko kolegos, prašę išlaikyti jų anonimiškumą.  

Apie M.Kvietkausko karštą būdą užsiminė ir V.Daujotytė, tačiau tai, jos nuomone, yra ir teigiama savybė,
žyminti jo atvirumą, nesislapstymą už diplomatinių svarstymų, ar reaguoti, ar ne. 

„Taip, jis yra karštas, impulsyvus, tokiam žmogui visada nėra lengva. Bet aš kartais tiesiog džiaugiuosi karštais ir impulsyviais žmonėmis, kurie pasitraukia iš savo saugumo zonos, nors paskui gali to gailėtis, jausti, kad šiuo savo impulsyvumu pakenkė jei ne kitiems, tai sau tikrai“, – sakė profesorė. 

Beje, M.Kvietkauskas pernai buvo laikomas vienu iš favoritų užimti ir kitą svarbų lituanistams VU Filologijos fakulteto dekano postą, tačiau fakulteto taryba vadove paskyrė jo varžovę konkurse Anglų filologijos katedros docentę Inesą Šeškauskienę. 

Kultūros ministerijai pernai paskelbus planus jungti humanitarinius institutus, neoficialiai buvo kalbama, jog naujojo darinio vadovu siūloma tapti būtent M.Kvietkauskui. Tačiau kilus kritikos bangai, greito institutų jungimo atsisakyta. Tuomet M.Kvietkauskas tapo šių institutų veiklą koordinuojančios savotiškos asociacijos – Strateginės tarybos – pirmininku. 

Jis pats neneigė sulaukęs siūlymų vadovauti sujungtiems institutams. 

„Buvo įvairių kalbų, įvairių svarstymų, bet klausimas, kurį aš visą laiką kėliau, – koks yra tikslas? Mokslo pažanga, humanitarinio mokslo proveržis ar kiti tikslai? Man rūpėjo vidinis turinys, pasirodė, kad toms reformoms, kurios buvo svarstomos, nebuvo gerai pasiruošta“, – BNS sakė M.Kvietkauskas. 

Kultūros istorikas Darius Kuolys, dėstęs M.Kvietkauskui ir vėliau su juo dirbęs VU Filologijos fakultete, įvertino ir vadybinius naujojo ministro gabumus. D.Kuolys tiki, kad kolegai naujame poste padės ir tai, kad jis nėra atitrūkęs nuo politikos, nes dalyvauja ekspertų darbo grupėse, bei linki jam pajėgios komandos, kuri apimtų skirtingas kultūros sritis.  

„Czeslawas Miloszas yra jo tyrinėjimo objektas. Cz.Miloszas irgi buvo tarp kultūros, poezijos ir politikos, sugebėjo jungti poeziją ir politiką. Gal tai yra tokia įkvepianti laikysena. Mindaugas ra ir viešas asmuo, prisidėjęs prie Lietuvos mokslo politikos, lituanistikos gynimo nuo labai siaurų politinių sprendimų,
nemokšiškumo“, – pasakojo D.Kuolys. 

VU Algirdo Juliaus Greimo semiotikos centro profesorius Paulius Subačius taip pat atkreipė dėmesį į M.Kvietkausko ryžtą ginti institutą pertvarkų fone. Mokslininkas įsitikinęs, kad naujasis ministras turės jėgų įrodinėti Vyriausybei, jog kultūra yra svarbi sritis. 

„Aš M.Kvietkauską matau kaip žmogų, kuriam galbūt pavyktų apsaugoti Lietuvos kultūros institucijas, kultūros raidą nuo populizmo, pagoniškai kaimiško posovietinio, sovietizmo dvasia persmelkto „kolchozinio“ kultūros supratimo. Liana Ruokytė-Jonsson pagal savo patirtį, veikimo būdą ir supratimą bandė kažką panašaus daryti, manau, tą bandys ir M.Kvietkauskas. Aš jį labai sunkiai įsivaizduoju vykdantį „Naisių“
programą“, – sakė P.Subačius. 

Trumpai BNS savo viziją pristatydamas M.Kvietkauskas sakė didžiausią dėmesį skirsiantis Vyriausybės programoje numatytam siekiui įtvirtinti „strateginį kultūros vaidmenį valstybės politikoje“ rengiant ir priimant 2030-ųjų kultūros strategiją, Kultūros politikos pagrindų įstatymą. Jis žada nepamiršti kultūros sektoriaus darbuotojų atlyginimų. 

„Akivaizdu, kad būtina spręsti kultūros darbuotojų tlyginimų – vienų mažiausių visame viešajame sektoriuje
– problemą. Vyriausybės sudarytoje komisijoje jau pradėti rengti o ilgalaikio didinimo projektai. Šiame procese ketinu aktyviai dalyvauti, siekdamas kuo palankesnių kultūros žmonėms sprendimų“, – BNS teigė jis. 

Naujasis ministras ketina rūpintis ir kultūros sklaida regionuose, savivaldybių kultūros įstaigomis, skaidresniu kultūros paveldo apsaugos reguliavimu, kultūros ir švietimo sąveika. Jis žada nepamiršti ir pradėtų infrastruktūros projektų Vilniuje – Nacionalinės koncertų salės statybų ir Gedimino kalno sutvarkymo.