Chorvedys Lionginas Abarius: „Dainorėliai jūs mano, aš dėl jūsų gyvenu“

Lietuvos Seimas patvirtino 2019-uosius J.Naujalio metais įgyvendindamas profesoriaus Liongino Abariaus ir kitų chorvedžių iniciatyvą. Todėl savalaikis yra ir pasirodęs LRT komandos sukurtas dokumentinis filmas apie chorų dirigentą L.Abarių. Jam šiais metais – devyniasdešimt.

Vieną 2018 metų gegužės dieną su chorų dirigentu, garbinguoju profesoriumi L.Abariumi į jo gimtąjį kraštą patraukė būrelis dokumentinio filmo „Dainos galia. Lionginas Abarius“ kūrėjų: kino operatorė Natalija Kolesnik, scenarijaus autorė ir režisierė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, garso režisierius Česlovas Vaitkunskas. Gyvybingas prodiuseris Saulius Vosylius išlydėjo į kelią. Montažo režisierė Janina Sabeckienė laukė grįžtančių, nufilmavusių paskutinius kadrus.  

Metai bėga, ruduo gena rudenį, žiūrėk – jau ir devyniasdešimtą kartą lapai kris. Scenarijaus autorės kultūrologės R.Aleknaitės-Bieliauskienės sumanymas buvo užfiksuoti meistro darbą su choru, su kamera stebėti išraiškingą jo veidą, rankų mostą, kuriam Dainų šventėse paklūsta daugiašimtė dainininkų minia. 

Kur slypi šio žmogaus jėga?  Kodėl vieni dirigentai viską daro teisingai, bet jų kuriama muzika nevirpina širdies? O L.Abarius... „Dainorėliai jūs mano, aš dėl jūsų gyvenu, pas jus su daina ateinu. Daina – didžioji mano gyvenimo meilė“, – sakė profesorius.  

Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Komandoro kryžiaus kavalierius, Kultūros ministerijos garbės ženklo „Nešk savo šviesą ir tikėk“ laureatas, už nuopelnus tautinei kultūrai apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija, „Aukso paukšte“, įvardytas nacionaline vertybe chorų dirigentas L.Abarius – kuklus, net dabar daug prie naujos knygos, su vienu kitu choru dirbantis, pagiedantis muzikas. 

Daina atskriejo iš tolimos vaikystės, iš Zarasų krašto. Ten, tarp dviejų ežerų, Maniuliškių kaime sunkiai skynėsi kelią į gyvenimą Lionginas: našlaitis, tėvui gaspadinauti padėdamas, turtingesnių kaimynų gyvulius ganydamas. 

Su šypsena, grauduliu filmo kūrėjams, dabar – žiūrovams pasakojo pergyventų dienų istorijas: „Gyvulėliai nurimo ir aš užsnūdau. O kai pabudau – nė vieno šalia. Jie jau kaimyno pupų darže! Įprotis anksti keltis išliko nuo piemenavimo laikų...“

Paauglys arė, akėjo, lenkėsi prie visų sunkiausių darbų. „O dabar tėviškėje prie savo varstoto tik šaukštus drožiu. Ir prezidentei padovanojau!“ – šypsojosi muzikas. 

L.Abariaus Lietuva atsiveria nuo iškilusio Maniuliškių piliakalnio.  Gražumas tėviškės! Pernai, sulaukęs 89-erių, pirmą kartą Lionginas nepalypėjo iki viršūnės ir neužkūrė Joninių laužo.  Užtraukęs mamos išmokytą melodiją nukeliavo link savos gimtos sodybos Maniuliškių kaime. 
    
Filmo kūrybinė grupė, pro nusvirusias medžių šakas braudamasi aukštyn kylančiu mažai važinėjamu keliuku, pasiekė Abarių sodebą. Seni, inkilų turtingi medžiai, vienišas namas, lauko varstotas, jau šiuolaikiškesnė pavėsinė... Greta – seniai nevertinga lapija užžėlusi dauba, kuri jau nebeleidžia įžvelgti greta tyvuliuojančio ežero.  O kadaise buvo sodas, didelis avietynas ir artimi žmonės...
    
„Mano senelis gyveno Maniuliškių kaimo vadinamoje ulyčioje. Visos trobos buvo arti viena kitos. Tačiau per 1911 m. reformą senelis turėjo teisę pasirinkti savo sodybai vietą. Jis pasirinko pietinę kaimo dalį. Žemė čia nederlinga, tačiau man –  gražiausia žemėje“, – filmo kūrėjams pasakojo L.Abarius.

Filmavimo grupė lankėsi pas svetingus Antazavės žmones. Čia prasidėjo Liongino muziko kelias. Bažnytėlės vargonininkas Juozas Dugnas laukdavo 7 kilometrus per pūgą ir vėtras ateinančio jaunučio muzikalaus mokinio Liongino. Dabar L.Abarius, jau profesorius, važiuoja į antazaviškių šventes: vargonuoja, pagieda, prie alučio šnekučio gyvenimą aptaria. Bažnytėlės klebonui Vytautui Dageliui dovanojo savo biografinę knygą „Ėjau aš keleliu“. 

Bendruomenei priminė pirmą savo išmoktą ir čia jaunystėje sugiedotą giesmę pagal Maironio eiles – J.Naujalio „Kad širdį tau skauda“: „Kad širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus, kad žmonės pabėgs ir tavęs neužstos, pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau ir bus tau be žodžių kentėti lengviau...“ 

Su giesme, daina lūpose lengviau buvo gyventi ir našlaičiui L.Abariui: „Mano mamytė spindėjo gerumu. Buvo linksma, labai darbšti: ausdavo, verpdavo, skaniai maitindavo. O jau kaip dainavo! Užsiklausydavau jos balso ir vargonų... Bažnyčioje net pamiršdavau atsiklaupti, persižegnoti.  Anksti mirė...“

Patiko Lionginui dėdės Vaclovo smuikavimas. Jis išmokė smuikuoti, bet Lionginas paklausė vargonininko J.Dugno – pradėjo vargonuoti Antazavėje ir savarankiškai Avilių bažnytėlėje. Atėjo laikas ir mokytojas šviesuolis J.Dugnas palinkėjo: „Lionginai, siek muzikos aukštumų!“

Lionginas turėjo gražų balsą, daug giedojo, nutarė tapti dainininku. Tačiau sunku buvo suderinti darbą Jono Švedo vadovaujamame ansamblyje ir Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje.  Juolab kad pradėjo mokytis pas puikų vokalo žinovą kompozitorių Aleksandrą Kačanauską. Mokėsi sąžiningai, dėmesingai – tai girdėti ir šiandien profesoriui užtraukiant dainą ar giesmę. Filme matome gražių giedančio L.Abariaus epizodų. 

 

Dirigentė Lina Dumblauskaitė viename filmo epizode sako: „Abarius nebūtų Abarius, jeigu ne dirigentas, jo dėstytojas Lietuvos konservatorijoje Antanas Budriūnas“. Jis skyrė daug dėmesio ne tik rankų technikai, bet ir balsui. Ir L.Abarius geba raiškiai sieti mostą su  muzika, žodį su melodija, ritmą su charakteriu.

Filme yra epizodas, kuris atskleidžia darbo su choru trupinėlį. Su Vilniaus uteniškių choru „Indraja“, kuriam vadovauja maestro dukra Daina Abariūtė-Lazauskienė, repetavo savo kūrybos dainą. Sukurtų dainų, giesmių jau prisikaupė nemažai. Puikiai pažindamas choro, balsų specifiką, galimybes, tai vienam, tai kitam kolektyvui vis dovanoja naujas partitūras. Ir buvę mokiniai, kolegos Kastytis Barisas, L.Dumbliauskaitė šiandien jas atlieka. Kaip ir kiti chorvedžiai perteikia ypač jautraus, muzikalaus, širdingo maestro portretą. 

Filmuojantiems nebuvo sunku surasti pašnekovų – visi, net ir nepatekę į filmo juostą, apie maestro pasakė daug gražių žodžių. 

Aštuoniolika metų L.Abarius vadovavo Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos chorui. Šiandien apie tai pasakoja išlikę archyviniai kadrai. Jo dešinioji ranka dirigentas Petras Vaičekonis pasakoja apie žavesį kėlusį choro vadovą, jo mokėjimą dirbti su choristais, diplomatiją, apie didžiulę meilę lietuviškai dainai, klasikų kūrybai.

Štai ir dabar, laukdamas devyniasdešimtmečio, L.Abarius sumanė planą, kaip įgyvendinti jau valstybiniu lygmeniu paskalbtą idėją: jo pastangomis 2019-ieji – patriarcho J.Naujalio metai! J.Naujalio muzika, Pauliaus Širvio poezija, Henriko Čigriejaus kūryba – L.Abariaus gyvenimo draugai vienatvėje.

Ar filmo kūrėjai iššifravo L.Abariaus gyvenimo paslaptį? Šio romantiško herojaus paslaptis – meilė žmogui ir dainai.