Menininkas gimė 1938 m. lapkričio 5 d. Žemuosiuose Šančiuose. 1957 m. baigė vidurinę mokyklą, nuo 1963 m. dirbo Statybos ir architektūros institute laborantu. Nuo 1990 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
J.Gimberis rašė nuo jaunų dienų, bet kūrinius pradėjo spausdinti tik 1979 m. „Kauno tiesoje“, vėliau „Nemune“. Kaunietis Išleido šešiolika knygų, tarp jų daugiausia – humoreskų rinkinių, dalį pats ir iliustravo.
J.Gimberis parašė pjesių vaikams („Vėžliuko namas“, „Ragana ir sliekas“, „Vieną šaltą žiemos naktį“), radijo pjesę „Slieko galva“, iš rusų kalbos išvertė Aleksandros Marininos, Viktoro Pelevino, Liudmilos Ulickajos, Michailo Bulgakovo, Ilfo ir Petrovo romanų.
2005 m. J. Gimberiui įteikta Kauno meno kūrėjų asociacijos premija, 2008 m. – Kauno miesto savivaldybės Kultūros ir meno premija, 2011-aisiais jis tapo Įsimintiniausiu Kauno menininku.
Velionis bus laidojamas penktadienį.
J.Gimberio humoreska „Kriterijus“:
„Atsivertęs mėnesinį literatūrinį žurnalą, jaučiuosi kaip caras. Sukritikuoju poeziją, prozą, publicistiką, grafiką, fotografiją, karikatūrą, o užvertęs – ir viršelius. Poezija – žodžių rinkinys, proza – ką pamatei, tą aprašei, tuo labiau grafika ar fotografija ir t. t., ir t. t., trumpai tariant, nieko doro. Atvirai šnekant, ir aš taip galėčiau. Ta skulptūra, pavyzdžiui. Metalo juostą suraitei, medžio gabalą aptašei, pasirašei – parodon. Ta pati tapyba – pardon! Artistai irgi – čia rėkia, čia šnibžda, ir aš taip galėčiau. Ką veikia režisierius, apskritai neaišku. Ir aš, ir bet kas taip galėtų. Daugelį metų, nekankinamas abejonių, sakramentaliu „ir aš taip galėčiau“ teisiau, maliau į dulkes, vertinau. Bet vieną gražią dieną man toptelėjo, jog, savo paties akimis žiūrint, prastai galėčiau. Todėl dabar, atsargiai prisėlinęs prie pripažinto meistro kūrinio, pagarbiai linguoju galvą ir šnibždu: „Sezanas...“, skėsteliu mandagiai rankomis, o minty galvoju „ir aš taip galėčiau...“ O ką?
MIESČIONIUI SVARBU NE GYVENIMO BŪDAS, O PRAGYVENIMO LYGIS!“
