Norite paliesti, pasimatuoti senovinį žiedą ar apyrankę – užsukite į Mažeikių muziejų

Prieš devynis dešimtmečius nuo viename kambaryje tilpusių eksponatų savo veiklą pradėjęs Mažeikių muziejus šiandien – moderni, inovatyvi kultūros įstaiga, kurioje vyksta įvairios parodos, renginiai, edukacinės programos. Svarbiausias muziejaus pasididžiavimas – nuo 2011 m. jame veikianti unikali archeologinė ekspozicija „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“. Tai bendras Vilniaus dailės akademijos mokslininkų, dailininkų, dizainerių ir Mažeikių muziejaus kolektyvo darbas.

Ekspozicijoje – kuršių ir žiemgalių papuošalai, kuršių, žiemgalių ir žemaičių ginklai, taip pat ir unikalūs radiniai: zoomorfinės figūrėlės, gintaro dirbiniai, amuletai, kaustytas ragas ir ypač retas radinys – šalmas. Parodą papildo baltų genčių teritorijų, kuršių, žiemgalių ir žemaičių kapinynų, piliakalnių ir mūšių vietų žemėlapiai, tas pačias žemes vaizduojantys XVII a. pradžios istoriniai žemėlapiai. Ekspozicija unikali dar ir tuo, kad joje eksponuojamos būtent Mažeikių krašte rastos archeologinės vertybės.

Muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris neslepia – iki šių metų pabaigos su šiomis unikaliomis vertybėmis galėjo susipažinti ne visi. Muziejų taisyklės griežtos: stiklinėse vitrinose sudėliotų archeologinių radinių liesti nevalia. Taigi, lytėjimu pasaulį pažįstantiems regėjimo negalią turintiems žmonėms šie istoriniai klodai galėjo ir neatsiverti.

Direktorius pasakoja, kad archeologinėje ekspozicijoje buvo laisvos vietos. Muziejaus darbuotojai sprendė, kuo ją būtų galima užimti. Svarstyta šią ekspoziciją papildyti archeologiniais darbo įrankiais, kitais eksponatais. Vis dėlto daugiausia pritarimo sulaukė pasiūlymas ekspoziciją papildyti eksponatų kopijomis, kurias būtų galima paliesti, pakilnoti, netgi pasimatuoti.

V. Balzeris sako, kad šis siūlymas padėjo iki galo išgryninti idėją, kaip Mažeikių muziejus galėtų prisidėti prie neįgaliųjų integracijos. Prieš trejus metus Telšiuose, „Alkos“ muziejuje, vykusioje paskaitoje daug diskutuota apie neįgaliųjų integraciją, jiems kylančių problemų, ypač kultūros srityje, sprendimo paieškas. „Muziejuje sukauptos vertybės regėjimo negalią turintiems žmonėms vis dar sunkiai pasiekiamos, todėl nusprendėme parengti archeologinių vertybių ir kultūros paveldo pažinimo projektą „Atrask, paliesk ir išgirsk Mažeikių krašto istoriją“, – įkvepiančią idėją prisimena direktorius.

Projektui įgyvendinti reikėjo nemažai lėšų. Dalį jų skyrė Lietuvos kultūros taryba, prisidėjo Mažeikių rajono savivaldybė. Direktorius neslepia – teko ilgokai varstyti ir verslininkų duris.

Projektui įgyvendinti surinktos lėšos lėmė būsimų eksponatų kopijų skaičių. Iš kelių šimtų archeologinės ekspozicijos radinių išrinkti keliolika charakteringiausių nebuvo lengva.

Pagalbos muziejininkai kreipėsi į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Klaipėdos filialą. Jo darbuotojai pasiūlė puikią išeitį – Mažeikiuose gyvena nuo gimimo regėjimo negalią turintys broliai Henrikas ir Ričardas Domarkai. Aktyviai į įvairias veiklas Mažeikių rajono neįgaliųjų centre įsitraukę vaikinai sutiko tapti ir muziejaus eksponatų vertintojais.

Direktorius tikina: Henriko ir Ričardo patarimai buvo labai naudingi. Pavyzdžiui, atrinkdami juvelyrinius dirbinius jie ne tik patarė daryti kopijas tų dirbinių, kurių stambesni, aiškesni raštai, bet pasiūlė dar ir atskirai pateikti tuos raštus. Taip šalia žiedų, pakabukų, kitų papuošalų atsirado specialios plokštės, kuriose lazeriu išpjaustyti gerokai padidinti juvelyrinių dirbinių ornamentai.

Projekto „Atrask, paliesk ir išgirsk Mažeikių krašto istoriją“ ekspozicijoje – 18 ginklų ir juvelyrinių dirbinių kopijų: kalavijai, ietigaliai, žiedai, antkaklė, segės, šalmas ir kt. Iki šiol tik stiklinėse vitrinose demonstruotų ir lankytojams neprieinamų eksponatų kopijas dabar galima liesti, susidaryti vaizdinį apie demonstruojamus eksponatus. „Muziejaus lankytojai juos liesdami sužino apie eksponato dydį, faktūrą, formą ir netgi dėvėjimo vietą ant žmogaus kūno, nes pagamintos kopijos demonstruojamos ant manekenų: žiedas – ant piršto, segė – ant krūtinės, apyrankė – ant riešo“, – pasakoja muziejaus vadovas.

Direktoriaus teigimu, šios kopijos bus prieinamos ne tik regėjimo negalią turintiems, bet visiems muziejaus lankytojams. „Galimybė liesti eksponatų kopijas dar labiau sustiprins muziejaus lankytojų istorijos ir kultūros pažinimą“, – įsitikinęs V. Balzeris.

Direktorius atkreipia dėmesį, kad eksponatų kopijos pagamintos griežtai laikantis saugumo reikalavimų. Pavyzdžiui, atkurta autentiška kalavijų forma (kopijų meistrai neištiesino ir rasto sulankstyto kalavijo), tačiau jų ašmenys – neaštrūs, gerokai bukesni ir ietigaliai.

Muziejaus direktorius pabrėžia, kad įgyvendinant projektą (jo vadovė – Mažeikių muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Lilija Petraitienė) dalyvavo nemaža komanda: projektuotojas Tomas Šimkus, dizaineris doc. Jonas Gerulaitis, archeologinių radinių kopijas kūrė prof. Remigija Vaitkutė ir dr. Gvidas Slah, karybos įrankiais rūpinosi kalvis Martynas Stankus.

Pasirūpinta ir archeologinių eksponatų kopijoms demonstruoti reikalingais ekspoziciniais baldais, laikikliais, sumontuota apšvietimo įranga. Istorinį ekskursą sustiprina prie kiekvieno eksponato esantis trumpas jo aprašas, kurį galima perskaityti ir Brailio raštu. Pastarąjį aprašą parengė šį raštą gerai išmanantis Vytautas Gentvilas.

V. Balzeris sutinka su broliais H. ir R. Domarkais, kad eksponatų aprašymai Brailio raštu – ne visiems regėjimo problemų turintiems asmenims geriausias būdas daugiau sužinoti apie krašto istoriją, labiau į ją įsigilinti. Šio rašto skaityti negebantiems neregiams, juolab iš kitų šalių atvykstantiems muziejaus lankytojams po ekspozicijas būtų patogiau žvalgytis turint audiogidą. Direktorius sako, kad jo sukūrimas į projektą „Atrask, paliesk ir išgirsk Mažeikių krašto istoriją“ buvo įtrauktas, tačiau dėl lėšų stygiaus šiame etape jo teko atsisakyti. Vis dėlto iš ateities planų audiogido muziejus neišbraukia.

Muziejaus pritaikymas regėjimo negalią turintiems lankytojams – tęstinė veikla. Ketverius metus muziejui vadovaujančiam direktoriui teko rūpintis pastato rekonstrukcijos užbaigimo darbais. Į pagrindinius muziejaus rūmus veda patogus takas, kuriuo į pastatą gali patekti ir neįgaliojo vežimėliu judantys lankytojai. Viduje įrengtas keltuvas, padedantis be rūpesčių apžiūrėti ir antrame aukšte esančias parodas – dviejuose aukštuose įrengtos šešios ekspozicijų salės.

Direktorius pasakoja, kad glaudus bendradarbiavimas su Mažeikių rajono neįgaliųjų centru muziejaus eksponatus padės geriau pažinti ir klausos negalią turintiems lankytojams. Jau kitais metais kartą per mėnesį (apie konkrečią datą bus informuojama muziejaus interneto svetainėje) negirdinčius lankytojus lydės centre dirbanti gestų kalbos vertėja.

„Vilties erdvės“ bei kiti intelekto sutrikimų turintys lankytojai bei jų artimieji labai vertina čia rengiamas įvairias edukacines programas, leidžiančias lengviau suprasti savo krašto istoriją. Direktorius didžiuojasi tautodailininkų Raimondos ir Vytauto Ramanauskų edukacine programa. Jų vedamuose užsiėmimuose iš beržų tošies daromi aštroki delnų masažuokliai labai populiarūs ir tarp neįgaliųjų.

Muziejaus interneto svetainėje netrukus atsiras ir daugiau informacijos apie jo prieinamumą neįgaliesiems. „Mūsų lankytojai iš anksto galės sužinoti, kaip muziejus pritaikytas, ko gali jame tikėtis. Tokia informacija pateikiama užsienio šalyse, tai darysime ir mes“, – sako direktorius.