Pasak Šventojo Tėvo, žmogaus gyvenime gali būti tik vienas vienintelis tikras nusiminimas: nebūti šventuoju! Šia prancūzų rašytojo Leono Bloy mintimi popiežius Pranciškus kreipėsi į Vatikano darbuotojus kalėdiniame susitikime penktadienio priešpietį, įvykusiame netrukus po popiežiaus susitikimo su Romos kurijoje tarnaujančiais jo artimiausiais bendradarbiais.
Kalėdos kaip jokia kita šventė yra džiaugsmo šventė, tačiau dažnai galime pastebėti, kad žmonės, o kartais ir mes patys, esme tokie užimti, kad iš tikrųjų nėra jokio džiaugsmo, o jei yra, – tai jis pernelyg paviršutiniškas. Kodėl taip yra? – klausė popiežius, savo kalboje mintis nukreipęs į šventumą ir džiaugsmą.
Džiaugsmas susijęs su šventumu. Džiaugsmas taip pat susijęs su Kalėdomis. Tai reiškia gerumą arba bent norą būti gerais, kalbėjo popiežius, drauge pakvietęs prisiminti mums šventumą primenančias prakartėlės figūras.
Prakartėlėje matome Mariją ir Juozapą, kupinus džiaugsmo. Jie žvelgia į Kūdikį Jėzų ir yra laimingi, nes po begalės rūpesčių su tikėjimu ir meile priėmė Dievo dovaną. Jie „trykšta“ šventumu ir džiaugsmu. Prisiminkime, kad ir jiems nebuvo lengva, nes niekas negimsta šventuoju, šventaisiais tampama, ir jie nebuvo išimtis.
Kupini džiaugsmo taip pat piemenys. Be abejo, jie irgi šventi, sakė popiežius, nes jie atsiliepė į angelų skelbimą ir tuoj pat atskubėjo į grotą.
Dažnai vienas kuris prakartėlės piemuo žvelgia į užgimimo grotą užsisvajojęs, tuo parodant džiaugsmingą apstulbimą visų, kurie Jėzaus slėpinį priima su vaikiška širdimi. Tai šventumo bruožas, kai išsaugojame sugebėjimą žavėtis Dievo malonėmis ir jo dovanojamomis staigmenomis.
Pati didžiausia jo dovana – visuomet nauja Jėzaus staigmena. Pats Dievas – didžiausia staigmena.
Popiežius toliau pasakojo, kad didesnėse prakartėlėse paprastai būna daug kitų įvykio stebėtojų, jie dažniausiai yra visokių amatų meistrai, su savo darbo įrankiais rankose, ir visi yra laimingi. Kodėl? Mat visi jie yra tarsi „užkrėsti“ džiaugsmingo įvykio – Jėzaus užgimimo. Šitaip darbas yra pašventintas Jėzaus buvimu, Jo atėjimu į mūsų draugiją.
Tai primena mūsų dirbamus darbus ir jų sukeliamą nuovargį. Tuomet pagalvokime ką nors apie Jėzaus šventumą, daug nereikia, gal šypsenos, užtarimo, kokios nors nedidelės malonės, atsiprašymo ir darbo aplinkoje galėsime susigrąžinti geresnę nuotaiką. Praeis slogi atmosfera, kurią kartkartėmis sukuriame mes – vyrai ir moterys – savo arogantiškumu, užsidarymu ir prietarais, darbas taps sklandesnis, našesnis. Tereikia vengti apkalbų – jos ardo! Geriau įsikąsk sau liežuvį, tada neapkalbinėsi!
Popiežius Vatikano darbuotojams kalbėjo ir apie darbo vietose aptinkamą šventumą. Tai šventumas „kaimynystėje“, apie kurį popiežius rašo šių metų pradžioje paskelbtame dokumente (Gaudete et exsultate).
Mano linkėjimas – „būkite šventi, kad būtumėte laimingi!“ Šventi, su savo kūnais, būdais, trūkumais, net su savo nuodėmėmis: prašykime atleidimo ir ženkime pirmyn! Visuomet būkime pasirengę „užsikrėsti“ Jėzaus buvimu, skubėti pas Jį, kad pamatytume šį įvykį, šį nuostabų Dievo ženklą mums.
Brangūs broliai, seserys – nebijokime šventumo! Galiu užtikrinti: šventumas yra džiaugsmo kelias. Visiems linksmų šventų Kalėdų! (SAK/Vatican News)
