Pokalbyje – dar karšti įspūdžiai iš festivalio, įdomiausi jo akcentai ir Vietnamo ambicijos investuoti į šiuolaikinį meną.
- Šiuolaikinės muzikos festivalis „Asia-Europe“ organizuotas dar tik trečiąjį kartą. Papasakokite kiek plačiau apie šį renginį.
- Festivalį kas dvejus metus rengia Vietnamo muzikų asociacija. „Asia-Europa“ organizatoriai jį pavadinimo tam, kad galėtų pristatyti kuo platesnę pasaulio šiuolaikinės muzikos įvairovę. Terminas „Asia“ taip pat apima ir Ramiojo vandenyno šalis.
Europai festivalyje atstovavo Lietuva, Šveicarija, Vokietija, Olandija, Danija, Estija, Kroatija, Lenkija. Taip pat dalyvavo ir Japonijos, Australijos, Kanados, Laoso, Kambodžos, Tailando, Filipinų, Rusijos, kitų šalių kompozitoriai. Buvo menininkų ir iš dabartinės Nepriklausomų valstybių sandraugos, vidurio Azijos šalių, kurių muziką žinome mažiau – Uzbekistano, Kazachstano, Kirgizijos, taip pat – Azerbaidžiano.
Buvo įdomu pasiklausyti, ką jie kuria. Tuo pačiu šios šalys pristatė ir jose rengiamus šiuolaikinės muzikos festivalius.
Manau, kad Vietname pastebimos geros tendencijos. „Asia-Europa“ festivalį remia vyriausybė – neatsitiktinai mes buvome pakviesti oficialiam priėmimui pas šalies prezidentą. Vizito metu buvo pagerbti festivalio organizatoriai ir svečiai, surengtas tradicinių muzikos instrumentų ansamblio koncertas.
Įėjus į Prezidentūros salę, kiekvienam įspūdį padaro didžiulis Ho Chi Minho biustas, o virš jo – raudona vėliava su penkiakampe žvaigžde. Šioje miesto dalyje, sename prezidentūros pastate anksčiau gyveno ir dirbo pirmasis komunistinės valstybės prezidentas.
Apskritai, Vietname yra du simfoninės muzikos orkestrai, daug kamerinių ir, be abejo, tradicinės muzikos ansamblių. Šios šalies teritorija didelė, tačiau daugiausia kultūros vis vien siejama su jų sostine Hanojumi. Vieno jų, „Saulės“ orkestro vyriausiasis dirigentas yra prancūzas Olivier Ochanine, prieš tai dirbęs Maniloje, Vietnamo nacionalinio simfoninio orkestro ilgametis dirigentas – japonas Honna Tetsuji.
Kiti festivalio dirigentai taip pat buvo pasamdyti užsieniečiai – dirigavo minėtas prancūzas, japonas, graikė. Samdomi ir atlikėjai, orkestrų koncertmeisteriai. Festivalio koncertai vyko Prancūzų instituto salėje, Operos teatre, Vietnamo muzikos akademijos salėje, šventyklose.
Festivalis buvo gana įdomiai reklamuojamas. Jų internetinis puslapis anglų kalba visą laiką rodė tą pačią informaciją. Iš pradžių angliški tekstai buvo pateikiami per vietinius, taip pat – amerikietiškus internetinius puslapius.
Tačiau į festivalį atvykus žurnalistui iš Šanchajaus, internetinio portalo „Klassikom“, skirto Azijoje vykstantiems klasikinės ir šiuolaikinės muzikos koncertams nušviesti, įkūrėjui, situacija pasikeitė. Jo puslapyje atsirado daug informacijos, koncertų įrašų iš festivalio. Vėliau šią informaciją pasiima ir Europos, Azijos šalių, JAV žiniasklaida. Šio portalo tekstais pasinaudoja net ir „The New York Times“.
- Kiek teko domėtis, Vietnamas šiuo festivaliu, visų pirma, norėjo pristatyti savo muziką. Kokį įspūdį ji paliko? Kokie buvo kiti festivalio programiniai akcentai?
- Vietnamas buvusi komunistinė, dabar postkomunistinė laisvos rinkos šalis, tad didelė dalis vyresniosios kartos muzikų mokslus baigė Maskvos, Sankt Peterburgo (buvusioje Leningrado) konservatorijose, moka rusų kalbą. Jaunimas dabar studijuoja jau visai kitur – kas Šanchajuje, Singapūre, kiti – Japonijoje, dar kiti važiuoja mokytis į Europą, Ameriką.
Iš to, ką girdėjau, buvo vienas įdomus koncertas, kuriame skambėjo būtent jaunųjų kompozitorių muzika. Pastebėjau, kad jų kūryboje daug dėmesio skiriama naujosioms technologijoms, robotų pasauliui ne tik estetine, bet ir technologine prasme. Ją atliko Vietnamo styginių kvartetas, taip pat buvo įtraukti ir tradiciniai solo instrumentai.
Kaip ir daugelis Rytų tautų, vietnamiečiai dažnai jungia tradicines dermes, intonacijas su šiuolaikinės vakarų muzikos technikomis. Sakyčiau, mane sužavėjo ir kaimyninių šalių Filipinų, Tailando, Kambodžos šiuolaikinių kompozitorių kūryba. Vietnamo tradicinė muzika buvo pristatoma šventyklose.
Literatūros (Konfucijaus) šventykloje grojo tradicinės muzikos ansamblis, vienas labai įdomus kolektyvas pasirodė Prezidentūroje. Įspūdinga, kad jie grojo visais pagrindiniais pietryčių Azijos tradiciniais instrumentais vienu metu. Tarp kitko keletas festivalio dalyvių, tarp jų kompozitoriai, atlikėjai ir dirigentai, po to net bandė ir patys jų instrumentais pagroti. Vienoje Vietnamo provincijų mus vežė į ekskursiją po nacionalinį parką.
Tai savotiškas šventyklų centras, kuriame buvo filmuojamas amerikiečių King Kongas. Prie vienos šventyklų vyko ir įdomus tradicinės muzikos performansas – Pasakojimas Budai. Taigi buvo labai įdomių dalykų.
Tačiau festivalyje pasirodė toli gražu ne vien vietnamiečiai – orkestrinių kūrinių jie pristatė vos kelis. Įdomu, kad nemažai vietnamiečių suvažiavo iš užsienio. Štai viena žymi atlikėja solo instrumentu đàn bầu (monochordas) atvyko iš Vankuverio. Įdomiausia, kad ji yra daug koncertavusi Europoje su įvairiais orkestrais, tarp jų – ir Latvijos nacionaliniu simfoniniu.
- Galbūt kažkokie kūriniai ar kompozitoriai ypatingai sudomino?
- Man visgi įdomiausi buvo tie darbai, kur naudojami tradiciniai instrumentai – jie išties verti dėmesio. Vakarų muzikos estetikoje rašyti, manau, jie dar mokosi. Taip pat man patiko žymaus japonų kompozitoriaus Isao Matsushita darbas – Koncertas fleitai.
Su pačiu kompozitoriumi susipažinau Bratislavoje po jo kūrinio orkestrui atlikimo, man jau tada labai patiko jo kūryba. Deja, šiemet jis netikėtai mirė. Jo kūrinį atliko fleitininkė iš Zagrebo Renata Penezic ir tai buvo vienas įsimintiniausių festivalio epizodų. Daugiau kažko neišskirčiau, tačiau apskritai labai įdomu paklausyti, ką žmonės kuria, kokios tendencijos, stilistiniai, estetiniai skirtumai. Pati Azija – labai įdomi.
- O kaip jūs pats ten atsidūrėte? Kaip užsimezgė ryšys su Vietnamu ir „Asia-Europa“ festivaliu?
- Visai atsitiktinai. Gavau laišką iš organizatorių, kuriame buvo rašoma, kad jie norėtų išgirsti mano muziką – pasiūlė atsiųsti kažką orkestrui. Nusiunčiau du kūrinius ir vieną jų atsirinko. Kadangi supratau, jog jie gali neturėti pasaulinio lygio atlikėjų, tokių kaip smuikininkė Ingrida Armonaitė, pasiūliau ją pakviesti. Jie sutiko ir taip mes atsidūrėme Vietname.
- „Asia-Europe“ festivalyje skambėjo jūsų kūrinys „Horizontali tėkmės trilogija“, kurio premjera įvyko šių metų kovą Nacionalinėje filharmonijoje. Papasakokite šiek tiek apie jį.
- Jis parašytas būtent Filharmonijos užsakymu ir skirtas Lietuvos šimtmečiui. Rūta Prusevičienė prašė ilgo kūrinio, ne mažiau 25 minučių – parašiau šiek tiek daugiau. Paprastai mes, kompozitoriai, rašome trumpesnes kompozicijas, nes jas lengviau įtraukti į programas.
Šį mano kūrinį sudaro trys dalys – trys skirtingos nuotaikos, atspindimi trys istoriniai laikotarpiai. Jame tai pat svarbi mušamųjų solo partija, antroje dalyje yra panaudota ir lietuvių liaudies daina. Festivalio atidarymo koncertas vyko Hanojaus operoje, kuris yra Paryžiaus „Palais Garnier“ kopija, atidarymo ceremonija ir koncertas buvo filmuojamas Vietnamo televizijos.
- Jūsų kūrinį dirigavo dirigentė iš Graikijos Zoe Zeniodi. Pats ją pasirinkote ar pasiūlė festivalio organizatoriai? Likote patenkintas atlikimu?
- Organizatoriai pasiūlė, ji jau antrą kartą diriguoja Vietname. Buvo dvi atidarymo programos, kurių vienai dirigavo japonas H. Tetsuji, o kitai – minėta Z. Zeniodi. Prieš festivalį susirašinėjome laiškais, ji pati – dar ir pianistė. Nors yra kilusi iš Graikijos, daugelį metų gyvena Amerikoje, Majamyje, vadovauja Onassis fondo tarybai, yra laimėjusi nemažai prestižinių dirigavimo konkursų, tarp kitų žymių koncertų salių yra dirigavusi Carnegie Hall.
Atlikimu likau patenkintas. Galbūt orkestrui dar trūksta meistriškumo, tačiau solistė I. Armonaitė pagrojo nepriekaištingai, sakyčiau, kaip iš plokštelės ar net geriau. Kūrinys suskambėjo, sulaukiau daug sveikinimų.
- Visai neseniai kalbėjomės po ISCM Pasaulio muzikos dienų, vykusių Kinijoje. Dabar ir vėl grįžote iš Azijos. Ar tas šiuolaikinės muzikos įvykių gausos poslinkis į rytus yra tik atsitiktinumas, ar – savotiška tendencija?
- Kalbant apie Vietnamą, pati šalies ekonomika sparčiai kyla ir, kaip minėjau jau ne kartą, į kultūrą daug investuojama. Norima pakelti jos lygį, diegti naujausias pasaulio tendencijas. Vietname pirmą kartą viešėjau prieš ketverius metus – tada Aidas Puodžiukas grojo mano kūrinį fortepijonui solo. Prisimenu, kad tada Vietnamo muzikos akademija buvo labai pasenusi.
Kai atvykome šiemet – visur marmuras, nauja koncertų salė su puikia akustika, taip pat kaip Kinijoje. Pastarojoje lankiausi festivalyje dar 2005-aisiais, o kai atvažiavau šiemet – nebepažinau. Jie stengiasi sudaryti visas sąlygas menui ir mokslui klestėti – bet kurios Kinijos provincijos akademijos nuotraukas pasižiūrėjus, matyti, kad ten auditorijose – vien „Apple“ kompiuteriai.
Manau, kad Azija palaipsniui perima kultūros centrų estafetę iš Vakarų pasaulio šalių. Šiame festivalyje buvo neatsitiktinai pakviesti dalyvauti ISCM organizacijos prezidentas Peteris Swenenas, kadangi Vietnamo muzikų asociacija labai rimtai svarsto galimybę tapti ISCM organizacijos pilnateise nare. Taip pat viešėjo ir ACL generalinė sekretorė Izumi Myoshi, su kuria teko daug bendrauti dėl naujų šiuolaikinės muzikos projektų tarp Lietuvos ir Azijos šalių.
Kažkada buvau Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių kompozitorių lygos festivalyje Velingtone, Naujojoje Zelandijoje. Tada pamačiau, kiek daug yra Azijoje gyvenančių kompozitorių – iš Tailando, Indonezijos, Filipinų, Laoso, Kambodžos, Ramiojo vandenyno valstybių – įdomiai rašančių muziką. Pats Vietnamas visai neseniai tapo Azijos kompozitorių lygos nariais, būtent Hanojuje buvo surengtas ir jų festivalis, kuriame skambėjo muzika iš visos Azijos.
