Su G.Januševičiumi pasikalbėjome apie artėjantį koncertą, scenos partnerių svarbą ir, žinoma, Kalėdas.
– Gruodžio 15 d. drauge su Macdara Ó Seireadáinu koncertuosite Paliesiaus dvare. Kokią programą esate parengę?
– Mūsų programa – tarsi šventinė fantazija, nukelianti klausytojus į Kalėdoms pasipuošusį Niujorką. Remdamiesi legendinių niujorkiečių G.Gershwino, L.Bernsteino, J.Williamso, C.Coppolos ir daugelio kitų kūriniais atkuriame miesto šurmulį, energiją ir įdomiausias jo istorijas. Šioje fantazijoje radome vietos net aksominiam F.Sinatros balsui ir ne į tą lėktuvą įsėdusiam Kevinui McCallisteriui.
– Taigi tai bus kalėdinis koncertas, kurį įkvėpė Niujorkas. Kas jus labiausiai jaudina šiame mieste kalėdiniu laikotarpiu?
– Niujorkas jaudina visus metus. Abu esame dideli šio miesto gerbėjai ir negalime atsistebėti fantastiška kultūrų gausa ir kas kelias gatves besikeičiančiu miesto veidu.
Kalėdinis laikotarpis Niujorke – lyg ilga, nesibaigianti geros energijos šventė. Būtent ją labiausiai ir stengiamės perteikti publikai.
– Kaip susipažinote ir pradėjote kartu rengti pasirodymus su klarnetininku Macdara Ó Seireadáinu?
– Abu studijavome Hanoverio aukštojoje muzikos, teatro ir medijų mokykloje. Joje rengiau koncertų seriją „Plathner’s Eleven“. Kiekvieno koncerto metu pasirodydavo 11 atlikėjų, o visi pasirodymai turėjo atskirą temą.
2009 metais ieškojau klarnetininko, galinčio kartu atlikti vieną kvintetą. Taip prasidėjo mūsų kūrybinis bendradarbiavimas, kuriam kitąmet sukaks 10 metų.
– Kaip apskritai jūsų muzikinėje karjeroje dažniausiai atsiranda scenos partneriai? Kaip juos renkatės?
– Su daugeliu scenos partnerių susipažinau per „Plathner’s Eleven” – per 7 vadovavimo šiam koncertų ciklui metus turėjau ne mažiau kaip 200 scenos partnerių. Su kai kuriais jų – sopranu Stella Motina, smuikininke Solenne Paidassi, bajanistu Romanu Jusipejumi ar pianistu Aleksejumi Gorlaču – draugystė scenoje išliko ir pasibaigus studijoms.
Pasiruošti bet kuriam koncertui reikia nemažai laiko. Kuriant programą, repetuojant ją labai svarbios ne tik muzikinės, bet ir asmeninės partnerio savybės. Būtent dėl jų kai kada partnerystė pasibaigdavo po vieno koncerto. Stengiuosi, kad kiekvienas pasirodymas man teiktų džiaugsmą, o tai įmanoma tik tada, kai gera su žmogumi.
Su Macdara kartu dirbame jau bemaž 10 metų. Tai neeilinis eruditas, aukščiausio lygio profesionalas, nuostabus psichologas. Macdara – įdomus pašnekovas, tuo galite įsitikinti pateikę jam bent vieną klausimą apie JAV politiką, regbį, lėktuvus ar lietuviškus sūrelius. Tik turėkite atsargoje pusvalandį išklausyti atsakymą.
– Kodėl muzikantui svarbu atrasti tinkamą scenos partnerį?
– Nes publika viską jaučia. Negali perteikti džiaugsmo ar malonumo, jei pats jo nejauti. Esu koncertavęs su atlikėjais, kurie repeticijose elgėsi neprofesionaliai ar nepagarbiai. Nesididžiuoju tais koncertais, nes scenoje nesijaučiau puikiai. Esu įsitikinęs, kad ir publika nepajuto visiško malonumo.
Vis dėlto turiu pasakyti, kad su scenos partneriais man tikrai sekasi. Ypač džiaugiuosi, kai tenka scena dalytis su lietuviais. Trio su smuikininke Dalia Dėdinskaite ir violončelininku Glebu Pyšniaku Europoje ir JAV koncertavome su lietuviškos muzikos programa „Langas į Lietuvą“ – tai buvo geriausia, kokia tik įmanoma, patirtis. Kitais metais laukia didelė turnė, į kurią leisimės su Glebu, – nekantraudamas jo laukiu.
– Ką jums asmeniškai reiškia kalėdinis laikotarpis, šventės laukimas?
– Labai mėgstu dovanoti ir skirti dėmesį mylimiems žmonėms. Deja, atlikėjo gyvenime gruodis – intensyvių koncertų metas. Vien šių metų gruodžio mėnesį scenoje būsiu 17 kartų. Tačiau tikiuosi, kad galėsiu su šeima ir draugais bent truputį pasidžiaugti Kalėdų eglute ir šventine atmosfera.
– Pasidalykite savo šventinėmis tradicijomis.
– Jau trečius metus savo žmonai sudarau asmeninį advento kalendorių. Surengiu nedidelį koncertą artimiausiems draugams savo namuose Hanoveryje. Kalėdas visada švenčiu su šeima, neįsivaizduoju, kad galėčiau tą dieną būti kur nors kitur.
– Kaip šiuo metu gyvenate, gal tiksliau – kuo gyvenate?
– Esu tarsi muzikinis penkiakovininkas, tačiau šiais laikais tai beveik savaime suprantama. Be koncertinių turnė, daug dėstau – turiu nuostabią privačią klasę Hanoveryje, kurioje mokosi talentingi ir ambicingi jaunieji pianistai, daugelio konkursų laureatai.
Taip pat vadovauju dviem fortepijono akademijoms: „Feuerwerk“ Vokietijoje prasideda jau gruodžio pabaigoje, o vasarą laukia didžiausia Baltijos valstybėse fortepijono akademija „Klaipėda Piano Masters“. Abiem akademijoms vadovausiu jau trečius metus.
Be to, kaip organizatorius esu atsakingas už kelias koncertų serijas, sudarau jų programą ir atrenku menininkus. Galiausiai stengiuosi būti kuo geresniu vyru savo nuostabiai žmonai. Kai pavyksta suderinti visus šiuos gyvenimo amplua, esu laimingas.
– Paliesiaus dvare koncertuojate jau ne pirmą kartą, kas jus priverčia sugrįžti į šią vietą?
– Koncertuosiu antrą kartą. Pirmą kartą mane pakerėjo salės akustika ir publikos šiluma, išsivežiau iš Paliesiaus itin malonias emocijas. Tikiuosi, mūsų bendradarbiavimas tęsis ir ateityje.
– Kur dar artimiausiu metu jus galės išgirsti jūsų klausytojai?
– Šiais metais liko nebedaug koncertų. Turnė „Kalėdos Niujorke“, be Paliesiaus dvaro, gruodžio 14 d. aplankys Kauno filharmoniją ir gruodžio 16 d. Užutrakio dvarą. Tada laukia keli koncertai Vokietijoje ir Šveicarijoje.
Paskutinį šių metų koncertą surengsiu Vilniaus rotušėje gruodžio 27 d. – skambinsiu savo naujametę programą „Visi F.Chopino valsai“.
