Vienintelė Baltijos šalyse tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros šventė gruodžio 7–9 dienomis į nemokamus renginius, vaikų knygos konferenciją ir vaikų knygų mugę sukvies ir kūrėjus, ir skaitytojus.
„Kūrėme festivalį, nes norėjome, kad vaikai turėtų savo kultūrinį įvykį, savo šventę, kurioje jie svarbiausi, kaip ir linksmybių, nuotykių, pažinimo džiaugsmo, pramogų ir išdykavimų. Tėveliai, pasiruoškite – matėme ne vieną vaiką, kuris verkė įsikabinęs į stalo koją ir šaukė, kad niekur iš čia neis.
Iš tiesų knygose ir tarp knygų įvyksta netikėčiausių dalykų!“ – sakė viena festivalio rengėjų, leidyklos „Aukso žuvys“ įkūrėja Sigita Pūkienė.
Festivalyje dalyvaus ir režisierius, rašytojas, leidyklos įkūrėjas Vytautas V.Landsbergis.
Jis pasakos apie patirtis, apie tai, kaip žinojimas keičia nežinojimą ir atvirkščiai, apie kūrybiškumo reikšmę vaikystėje ir paauglystėje. O kodėl jam būtų sunku gyventi be pasakų?
– Kodėl pasakos mūsų gyvenime užima tokią svarbią vietą – ir vaikų, ir suaugusiųjų? – pasiteiravau V.V.Landsbergio.
– Yra daug priežasčių, kodėl jos svarbios. Pirmiausia pasakos žadina smalsumą ir fantaziją. O tai juk esminės laimingo žmogaus savybės.
Antra, jose randu magiškų dalykų – skaitydamas gali ne tiktai save geriau pažinti, bet ir perprogramuoti. Persikūnyti į kitą, pajusti jį ir suprasti, pagyventi kito kailyje. Pasakos yra svarbi psichoterapijos, savęs ir aplinkinių pažinimo forma. Ką jau kalbėti apie pasaulio pažinimą.
– Vadinasi, kurdamas pasakas, rašote jas ne tik vaikams?
– Dažnai galvoju ir apie tėvus, kurie skaitys vaikams, ir, žiūrėk, susipainioju.
Tada kritikai sako – apsibrėžk savo auditoriją. Ir klausia: kam skirtos tavo pasakos?
Mano pasakos skirtos ir tėvams, ir vaikams. Kiekvienoje jų yra dalykų, skirtų ne vaikui. Arba – labai brandžiam vaikui.
Knygelė apie rudnosiuką buvo išrinkta geriausia metų vaikiška knyga, betgi studentiškais laikais pradėjau rašyti ją ne vaikams, o studentams, draugams, bendrakursiams.
– Kokias pasakas labiausiai mėgdavote vaikystėje?
– Pasakų tradicija mūsų šeimoje visada buvo gyva. Su tėvais ir seneliais jas ne tiktai sekdavome, bet ir improvizuodavome, prisigalvodavome visokiausių istorijų. Tai man padėjo, savo vaikams irgi stengiausi perduoti šį įgūdį.
Tėtis turi puikų humoro jausmą. Kartais net juodasis humoras praslysdavo, kai kalbėdavomės apie problemas, apie mano vaikiškus nusidėjimus. Prieidavome prie jų iš toli, iš aplinkui ir dažnai kalbėdami tiesiog iš visko pasakoje pasijuokdavome.
Suprasdavai: tėtis žino, ką padarei, betgi atvirai nebara! Mūsų namuose vakarais pasaka būdavo būtina. Skaitydavome arba kurdavome jas patys.
Aš skaičiau nuo šešerių, man atsivėrė visa tėvuko biblioteka.
Joje buvo daug geros vaikiškos tarpukario literatūros, kuri sovietų laikais buvo sunkiau pasiekiama ir randama. Na, kad ir knygos apie Tarzaną ar Algimantą.
– Kada pasakos pradėjo kurtis jūsų galvoje?
– Pasakos yra Likimo arba Dievulio pokštas. Neketinau jų rašyti, norėjau būti labai rimtas suaugusiųjų rašytojas arba režisierius. Bet juokais parašyta mano pirmoji studentiška knyga apie rudnosiuką buvo pripažinta kaip „vaikiška“.
Sėkmė, nori nenori, atkreipė dėmesį – aha, čia sekasi, lemtis padeda tau ant lėkštės galimybę. Renkiesi ją, vieną iš daugelio, bet neplanuotai ji tampa svarbiausia. Tik vėliau išaiškėja, kad netyčiukas atitinka mano vidinę žaismę, net švietėjiškas nuostatas.
– Iš kur jūsų galvoje atsiranda personažai?
– Jie visi – labai skirtingi. Kiekvienas personažas turi savo istoriją. Rudnosiukas atsirado iš nostalgijos vaikystės personažui – Vytės Nemunėlio Rudnosiukui. Man trūko jo, taigi, pradėjau žaisti, kas būtų, jei Rudnosiukas toliau gyventų.
Po kurio laiko supratau, kad kiekviena tema atranda tam tikrą gyvį. Jei nori rašyti apie baimę, atsiranda pelytė Zita – baimės, budrumo ir tylumo ženklas. Nedarai to sąmoningai, visa tai ateina iš mūsų tautosakos.
– Jau dešimt metų rengiate kūrybines pasakų dirbtuves, matėte, kaip keičiasi vaikai. Koks šiuolaikinių vaikų santykis su pasakomis ir apskritai kūryba?
– Santykis darosi vis sudėtingesnis. Literatūra ir žodis stoja į stiprią konkurencinę kovą su vaizdu. Į kino stovyklas vaikus surinkti lengva, o į pasakų dirbtuves tenka kaip reikiant paagituoti. Kai jie stovykloje patiria, kad gali valdyti žodį ir tai – itin įdomi kūrybos sritis, nuomonė pasikeičia.
Akivaizdu, kad ateina mažiau skaitančiųjų karta. Bet jie – ateities vaikai, tad negali jų tempti atgal, niekas iš jų nerašys kaip Jonas Biliūnas.
Taigi tenka mokytis iš jų – savo puikiu technologijų išmanymu, greita reakcija jie pasiūlo ir literatūrinių sprendimų.
– Ar jūsų vaikai seka pasakas savo vaikams? O gal visos pasakos šeimoje paliktos seneliui?
– Mūsų namuose žodis, knyga yra mėgstami. Kadangi trys vyresnieji jau augina savo vaikus, matau, kaip nuo mažumės pratina anūkus prie knygų.
Gabrieliaus vaikai yra fanatikai, knygų rijikai, ryja glėbiais, visomis kalbomis, gražu žiūrėti. Tie vaikai jau bus kitokia ateities karta, jiems Lietuva taps atvira pasaulio valstybe.
Elena ir Jonas, kurie augina mažesnius, irgi skaito kiekvieną vakarą ar seka gyvas pasakas.
Džiaugiuosi ta tradicija, tikiuosi, ji ilgai tęsis, nors... viskas šiame pasaulyje keičiasi, o ir naujos tradicijos kuriasi.
Vaikų ir jaunimo literatūros festivalis „Vaikų Kalėdų sala“. Gruodžio 7–9 d. Vilniaus mokytojų namai.
