Neįgaliųjų teatrų festivalio „Begasas“ stiprybė – įvairovė

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos muzikinio teatro trupės atlikta kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės misterija „Skambantis miestas“ įtikinamai pademonstravo – kūrybingi žmonės pasirengę priimti bet kokius iššūkius. Scenoje skambėjusios su Vilniaus miestu susijusių autorių eilės, proza, ištraukos iš įvairaus laikotarpio spaudos leidinių lietuvių, lenkų, jidiš, gudų, rusų kalbomis ir kiekvieno istorinio laikotarpio aplinką atspindintis garsinis fonas skleidė ypatingas emocijas.

S. Dikčiūtė sako, kad šia misterija norėjo parodyti, koks daugiatautis, atviras ir visoms tautoms tolerantiškas miestas buvo Vilnius. Ir neslepia, kad stengiantis kuo įtaigiau perteikti šią idėją, teko iš naujo perskaityti ne vieną istorijos knygą, peržiūrėti dokumentų rinkinį, padiskutuoti su meno istoriku Donatu Jokūbaičiu.

Į misterijos kūrimą entuziastingai įsitraukė visa teatro trupė. Atidėję visus rūpesčius, jos nariai savaitei išvažiavo į Monciškes. „Repetavome nuo ryto iki vakaro, neskaičiuodami laiko, negailėdami savęs“, – darbą su kūrybinėms naujovėms atvirais trupės nariais prisimena S. Dikčiūtė. Kūrybiniame procese dalyvavo ir profesionalai, labai įdomiai misterijoje perteiktos stalo teatro galimybės. Pasirodymas žiūrovus suintrigavo, o kitus dalyvius ir sunerimti privertė, taip aukštai kilstelėjęs kūrybiškumo kartelę.

Daugeliui neįgaliųjų teatro trupų „Begaso“ festivalis – svarbiausias metų įvykis. Jam ruošiamasi labai atsakingai, todėl kiekvienas pasirodymas turi kuo nustebinti. Įdomūs režisūriniai sprendimai, žanrų įvairovė, scenografija, vizualizacijos, kostiumai.

Žiūrovus sužavėjo itin originalus Kurčiųjų reabilitacijos centro liaudies teatro „Mimika“ pasirodymas. Suvaidinta spektaklio „Barbora Radvilaitė“ ištrauka „Karūna Vilniui“ peržengia mėgėjiško teatro ribas, spektaklis pasisekimo sulauktų ir gerokai didesnėse scenose. Šią istorinę temą pratęsė sostinės dienos centro „Šviesa“ teatro terapinė trupė TTT, parodžiusi „Barborą ir Augustą“. Pirmą kartą festivalyje dalyvavusi neįgaliųjų centro „Klaipėdos lakštutė“ breiko grupė sukūrė kompoziciją „Klaipėdos skulptūros parkas“ ir šokio kalba perteikė daugiau kaip prieš 100 metų įkurto ir nuolat atnaujinamo parko, kurį puošia 116 skulptūrų, istoriją. Judesiu savo idėjas atskleidė ir Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro Plastinės dramos teatriukas, suvaidinęs pantomimą „Šypsena“. Žiūrovus suintrigavo emocingas festivalio svečių – Lenkijos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Ratas“ teatro-šokio grupės „Entuziastai“ spektaklis „Vienos meilės istorija“.

Muziką, judesį, šokį keitė žodinė raiška. Klaipėdos regos ugdymo centro socialinio ugdymo skyriaus teatro trupė „Palėpė“, suvaidinusi publicistinį veikalą „Renkamės šviesą“, priminė, koks svarbus neįgaliesiems Brailio palikimas. Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų filialo trupės „Molėtuvka“ spektaklis „Mūsų gyvenimo jūros ir uostai“ dar kartą patvirtino žinomą tiesą: visur gerai, o savame krašte – geriausia. Po gyvenimiškų painiavų labirintus klajojusios Vilniaus neįgaliųjų dienos centro improvizacinio skaitymo teatrinės grupės sceninis veikalas „Pagyvensime – pamatysime“ pažėrė šimtmečiais nesenstančios gyvenimiškos išminties.

S. Dikčiūtės teigimu, visos festivalyje pasirodžiusios trupės pateisino lūkesčius. „Teatre, kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje, vieni būna stipresni, kiti – gal ne tokie stiprūs, bet vis tiek ne mažiau įdomūs, – sakė S. Dikčiūtė. – Kiekviename festivalyje atsiranda keli perlai, kuriais labai džiaugiamės.“

Festivalio dalyviai paprastai varžosi dėl pagrindinio apdovanojimo – „Begaso“ skulptūrėlės. Šįsyk apie jį susispietė ir devyni maži „Begasiukai“. Šiemet festivalis pasirinko kiek kitokį formatą – nuspręsta visus kolektyvus apdovanoti mažaisiais „Begasiukais“, o didžiojo „Begaso“ neįteikti niekam – jis liko laukti dešimtojo festivalio. Režisieriaus Vitalijaus Liubotos vadovaujamai vertinimo komisijai teko nelengva užduotis – įvardyti kiekvieno kolektyvo stipriąsias puses ir būtent už tai juos apdovanoti.

Tautodailininko Eugenijaus Paukštės sukurtas ir renginio simboliu tapęs sparnuotas begemotas festivalį lydi visus devynerius metus. Skulptūros autorius pasakoja, kad „Begasas“ – vienas iš jo parodos „17 begemotų“ kūrinių. Visi parodos eksponatai buvo skirtingi ir tik vienas – su sparnais. Jis labai patiko festivalio meno vadovei S. Dikčiūtei, nes puikiai atspindėjo idėją: jeigu žmogus labai nori, nepaisydamas net didelio svorio, šiuo atveju – negalios, gali pakilti. „Svarbiausia – turėti kūrybinių minčių, idėjų, savo mūzą, ir „svoris“ bus nugalėtas“, – sako E. Paukštė.

„Begasas“ šiam festivaliui tinka ir dėl kitos priežasties. Šios skulptūros kūrimas, kaip ir neįgaliųjų spektaklių repeticijos, – ilgai trunkantis ir didžiulės kantrybės reikalaujantis procesas. Juodoji keramika – lengvai nesiduodantis kūrybos būdas. Nulipdyti skulptūrą – dar ne viskas. Pasak E. Paukštės, jos neįdėsi į elektrinę degimo krosnelę, kur užtenka nakčiai nustatyti programą ir ryte išimti gaminį. „Jai išdegti reikia lauko krosnies, kaitrių medžio pliauskų. 15 valandų tokią krosnį reikia kūrenti, kol pasieki tūkstančio laipsnių temperatūrą. Molis inertiškas – karštį jis kaupia palaipsniui. Po kurio laiko krosnis pasidaro raudonai balta. Kai viskas pabąla, baigiame degti, metame į pakurą smalingą pušį ir užkasame į žemę, o paskui per naktį laukiame, kol viskas atvės. Visas procesas trunka apie 28 valandas, – pasakoja E. Paukštė. – Ir niekada nesi tikras, kad kūrinys pateisins visus tavo lūkesčius. Kartais ant jo atsiranda dėmių arba ištrauki ne juodą, o pilką. Pasitaiko, kad ir suskyla.“

E. Paukštė neslepia – nusprendus šiam festivaliui sukurti 9 mažus „Begasiukus“, be duženų taip pat neapsieita. O pagrindinį festivalio prizą tautodailininkas stengiasi padaryti prieš porą mėnesių. „Paskutinei dienai pasilikus festivalio nugalėtojas gali likti be pagrindinio prizo“, – šypsosi jis.

„Begasų“ kolekciją mažuoju „Begasiuku“ už dramatiškiausią spektaklį papildęs režisieriaus Virgio Bortkevičiaus vadovaujamas Kauno neįgalaus jaunimo užimtumo centro Plastinės dramos teatriukas savo pantomimą „Šypsena“ parodys ir netrukus vyksiančiame festivalyje „Repriza“. Iš daug prasmių turinčio festivalio pavadinimo jo organizatorius V. Bortkevičius išsirinko, jo manymu, geriausiai pagrindinę festivalio idėją atspindinčią prasmę – įdomus pasikartojimas. Šiemet „Repriza“ taps paskutiniu neįgaliųjų teatrų festivaliu, įdomiu Kupiškyje, Panevėžyje, Vilniuje vykusių festivalių pasikartojimu.

Jau trečią kartą Kaune vyksiantį festivalį palankiai vertina ir „Begaso“ meno vadovė S. Dikčiūtė. Pasak jos, kuo labiau plečiasi teatro teritorija, tuo geriau, juolab kai festivaliai vyksta skirtinguose regionuose. V. Bortkevičius įsitikinęs – teatras be žiūrovų neegzistuoja. Aktoriams reikia scenos, pasirodymų, žiūrovams – kitokio žvilgsnio į pasaulį.

Linksmo, nerūpestingo gyvenimo ištroškusiems žmonėms prasmingas eiles siūlanti poetė – tarsi rakštis. Kam jiems vargti, mąstyti apie gyvenimo prasmę? „O gal iš tiesų taip gyventi įdomiau?“– akimirką sudvejoja poetė ir pati užsimaukšlina klouno kepurę. Dabar jos parašytus menkaverčius posmus aplinkiniai priima su džiaugsmu, tik pačios poetės tai nedžiugina. Klounados simbolis skrieja žemėn, o baltame popieriaus lape ir vėl liejasi tikrąsias vertybes skleidžiančios eilės.

Ernesta Žemaitytė taip įtaigiai atlieka poetės vaidmenį, kad neįmanoma ja netikėti. Asmenybės, kurios propaguojamomis vertybėmis norėtųsi tikėti ir sekti, įvaizdis vainikuos ir visą „Reprizos“ festivalį. Solinį numerį atliksianti Ernesta – geriausias įrodymas, kaip menas ir kūryba gali pakeisti žmogaus gyvenimą. Pirmuosiuose Plastinės dramos teatriuko spektakliuose mergina vaidino sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje. Pantomimos „Gimimas“ žiūrovai sulaikę kvėpavimą stebėjo neįtikėtiną vaizdą – Ernesta pakilo iš vežimėlio ir nuščiuvusios publikos akivaizdoje žengė pirmuosius žingsnius, gimė iš naujo! Nors cerebrinis paralyžius tebekausto merginos judesius, šiandien ji vaikšto!

Tokie pokyčiai vyksta ne kasdien, bet jų laukti verta. Ir nesvarbu kur – scenoje ar žiūrovų salėje.