„Gyvenimo ir kūrybos pilnatvės amžius. Jis ypač prasmingas, kai daug nuveikta: ne sau, ne savo gerovei, o gimtinei, savos tėvynės kultūrai, kai įtaigiu žvilgsniu ir energingais mostais Lietuvos vardas garsintas visam pasauliui“, – tvirtina apie P.Bingelį rašantys žurnalistai.
Vakaro metu susirinkusieji dėmesingai klausė savo kūrybinę biografiją pasakojančio jubiliato. Neatsitiktinai šalies kultūros vadovų buvo pastebėtas 25-erių jaunuolis. Tai buvo tas, kuriam muzika užėmė beveik visą parą.
Akademinių ir savarankiškų studijų objektas – muzika, vis naujos, nežinomos ar Filharmonijos scenoje skambančios partitūros. Svajonėse buvo darbas su simfoniniu orkestru. Tačiau likimas svajones pakoregavo.
Vos baigęs studijas Lietuvos kultūros ministerijos buvo pakviestas kurti valstybinį chorą. Norėjo tęsti studijas, tačiau su pasiūlymu sutiko. Šiandien P.Bingelis sako, kad gal tos klaidos ir nebekartotų. Bet kas žino. Juk jaunam žmogui norisi išbandyti savo jėgas, sukurti ką nors savo. Tačiau darbas buvo didžiulis.
Per vakarą Valdovų rūmuose maestro atvėrė juodąsias kolektyvą kuriančio dirigento slaptavietes. Tais pirmaisiais metais Filharmonijoje jį buvo galima rasti 12 valandų per parą. Reikėjo į kolektyvą ne tik atrinkti balsingus žmones, bet ir juos išlaikyti, motyvuoti, nors atlyginimai buvo maži. Reikėjo mokyti muzikos rašto, dainavimo meno. Svarbu buvo ne tik suburti į kolektyvą žmones, bet sukurti chorą: geru vokalu išmintingai ir emocionaliai dainuojančius, suprantančius, kad dainavimas – ne takto brūkšnių ir ritminių formulių skaičiavimas. Tai žodžio ir garso buvimas drauge kuriant pievomis slenkančio rūko pilkumą, saulės nutviekstų lygumų spinduliavimą, žmogaus širdgėlą ir džiaugsmo gūsį. Visa, ką gali išreikšti jautrus ir spalvingas žmogaus balsas.
Šalies vadovybė leido dar pasimokyti ir dirigentui. Šį kartą ne Rusijoje, bet Vokietijoje, pas žinomus dirigavimo meistrus. 1975–1976 m. P.Bingelis stažavosi Leipcigo Felixo Mendelssohno-Bartholdy muzikos akademijoje, profesorių Rolfo Reuterio ir Kurto Masuro orkestrinio dirigavimo klasėse. Vėliau dar ir Igorio Markevichiaus seminaruose.
Vakarų kraštuose ruošiami dirigentai neskirstomi į orkestro ar chorų vadovus. Ne kartą P.Bingelis taip pat stovėjo prie orkestro atlikdamas stambios formos kūrinius chorui ir orkestrui. Dirigavo Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, Lietuvos kameriniam orkestrui. Kaune suorganizavo kamerinį orkestrą ir 1977–1979 m. jam vadovavo. 1988–1989 m. buvo Kauno valstybinio muzikinio teatro meno vadovas ir vyr. dirigentas. Dirigavo ir Kauno miesto simfoniniam orkestrui.
Šiandien P.Bingelis su dėkingumu atsimena ano meto Filharmonijos svarbiausias, įtakingiausias Lietuvos muzikiniame gyvenime asmenybes – Dainių Trinkūną, Rimvydą Žigaitį, Saulių Sondeckį, Juozą Domarką. Ir tuos muzikus, su kuriais teko bendrauti rengiant naujas koncertų programas, formuojant koncertus Lietuvoje, vėliau Sovietų Sąjungoje ir užsienyje. Ir šį gražų vakarą P.Bingelis prisiminė lordą Yehudi Menuhiną, Justusą Frantzą ir kt.
Vakaro metu A.Žigaitytė-Nekrošienė priminė choro kūrybinėje biografijoje svarbius kūrinius. Pirmoji tokia stambi partitūra buvo Wolfgango Amadeaus Mozarto „Requiem“. Po to – Johanno Sebastiano Bacho, Hectoro Berliozo, Johanneso Brahmso, Gabrielio Fauré, Benjamino Britteno, Sergejaus Rachmaninovo, Pėterio Vasko, Alfredo Schnittke's ir daugybės kitų autorių šedevrai ir lietuviška muzika. Šiandien chorą girdime ir Gintaro Rinkevičiaus Vilniuje statomose operose. P.Bingelis sakė, negalintis atsistebėti, kaip puikiai jo choristai vaidina!
Vakaras Valdovų rūmuose savitai, glausta forma atskleidė P.Bingelio ir jo vadovaujamo kolektyvo meninę brandą ir choro kūrybos kryptį. Tai pagarba mokytojui (skambėjo gražiai maestro anonsuota Antano Budriūno daina „Ruduo“), gebėjimas šalia nemirtingos klasikos (George'o Frideriko Handelio „Alelliuja“) išmoningai, spalvingai interpretuoti neįprastos raiškos reikalaujančius kūrinius (Vlado Švedo „Miško pasaka“) ir operų partitūras (Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“ fragmentas), žaviai, intonaciškai nepriekaištingai turtingu vokalu atlikti kantileną ir tarsi lietuviškais audimų raštais susipinančią polifoniją (lietuvių kompozitorių Jono Švedo, Vytauto Montvilos, R.Žigaičio dainos).
„Tai kas jums yra muzika?“ – klausė A.Žigaitytė-Nekrošienė. „Daina!“ – nesuabejojęs atsakė žodžių prasmę gerai žinantis P.Bingelis.
Daina – širdį raminanti, į laisvę šaukianti. Maironio, Juozo Naujalio (Juliaus Juzeliūno balsuotė) „Lietuva brangi“ pakėlė klausytojus, atidavusius pagarbą muzikai, dainai ir jai atnašaujantiems jubiliatams.
