Meno pasaulis sukrėstas: „Be E. Nekrošiaus teatras prarado gelmę - nebėra kur nardyti“

Žinia sukrėtė meno pasaulį. Žinomi žmonės tarpusavyje, socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje dalijasi mintimis, kas jiems buvo didis Lietuvos teatro kūrėjas, ką reiškia jo netektis.

„Pasaulis, kuriame aš augau ir jaučiau prasmę kurti, grimzta į Letą“, - prisipažino Oskaras Koršunovas feisbuko paskyroje.

„Mirė visa lietuviška teatro epocha. Didis Lietuvos ir pasaulio režisūrinio teatro žemynas neteko dar vieno jį laikančio banginio, - rašo režisierius O.Koršunovas. - Dar visai neseniai savo FB pajuokavau, kad režisūrinis teatras mirė. Lengvas pajuokavimas virto nepakeliama tiesa.

Nuo pat savo pirmo spektaklio „Ten būti čia“ iki dabar visada viduje diskutavau su Nekrošiaus teatru. Man Nekrošiaus teatras visuomet buvo esminis meniškumo kriterijus teatre. Be Nekrošiaus teatras prarado gelmę. Nebėra kur nardyti. Liko sekluma. Kurti toliau bus labai sunku.

Kažkada nepraleidau nei vieno jo spektaklio. Paauglystės metais neišeidavau iš Jaunimo teatro. Niekada nebūčiau pasirinkęs šios profesijos, jeigu nebūčiau matęs „Pirosmani, Pirosmani“, „Kvadrato“, „Dėdės Vanios“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Šie ir vėlesni spektakliai lėmė ne tik mano pasirinkimą, bet ir kūrybiniame kelyje buvo esminiai, kertiniai atspirties akmenys.

Su Nekrošiumi pasikalbėdavome. Retai, pernelyg retai. Jaučiausi nepribrendęs tam rimtam, o gal visiškai paprastam pokalbiui apie teatrą. Visą laiką puoselėjau tą akimirką. Galvojau, štai, ir mes pasikalbėsime apie viską, kad aš galėsiu suprasti ir dalintis su juo tomis patirtimis, kurios suprantamos tik jam. Ir galbūt jau ir man. Šis pokalbis nebeįvyks. Tiktai „Toliau tyla“.

„Režisieriaus E. Nekrošiaus mirtis Lietuvos kultūrai yra tragedija“, - sakė buvęs operos solistas Seimo narys Vytautas Juozapaitis.

„Tai siaubinga netektis, šokas“, – antradienį BNS sakė parlamentaras.

Nors E. Nekrošius Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre yra pastatęs ne vieną operą, V. Juozapaičiui su režisieriumi kartu dirbti neteko, tačiau jis E. Nekrošių pažinojo kaip žmogų-mįslę.

„Turbūt tai žmogus legenda, žmogus – mįslė, paslaptis, turbūt niekas ir neįminė, kas iš tikrųjų buvo Eimuntas Nekrošius. Turbūt paprastai tokie žmonės vadinami genijais, kurie labai mažai kalbėdami pasako viską arba išvis nekalbėdami pasako viską. Jų žvilgsnis, jų veido išraiška“, – sakė V. Juozapaitis. 

„Žinoma, aš jį pažinojau, bet mes prasilenkėme scenoje. Jis pastatė ne vieną operą mūsų Operos teatre, bet man taip likimas susiklostė, kad neteko su juo tiesiogiai dirbti, bet aš stebėjau repeticijas, stebėjau spektaklius, kuriuos jis darė.

Jie absoliučiai skyrėsi nuo kitų. Tu jį pamatęs iš karto gali pasakyti, kad tai yra Nekrošiaus spektaklis. Bet tai yra ne štampiniai Nekrošiaus spektakliai, bet tie giluminiai, kurių niekas negali pakartoti“, – pasakojo politikas.

Jis teigė iki šiol prisimenąs pirmąjį pamatytą E. Nekrošiaus spektaklį Jaunimo teatre Vilniuje.

„Aš dar buvau studentas ir mačiau Jaunimo teatre, kur jis daug metų dirbo, Čingizo Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Tada nelabai žinojau, kas tas Nekrošius. Kai pamačiau tą spektaklį, supratau, kad yra kažkas tokio, vardan ko verta būti mene, teatre“, – BNS sakė V. Juozapatis.

„Režisierius Eimuntas Nekrošius buvo svarus, bet „žmogiško lengvumo“ turėjęs žmogus, iki pat gyvenimo galo puoselėjęs kūrybinius planus“, - sakė jo kolega ir bičiulis kompozitorius Algirdas Martinaitis.

„Tai buvo žmogus svarus visomis prasmėmis: bendravimas su juo būdavo ne atsipalaidavimas, bet tas bendravimo svoris turėjo žmogiško lengvumo, ką jis galėjo jausti savo kūryboje“, – BNS sakė A. Martinaitis.

Daugiau nei tris dešimtmečius su E. Nekrošiumi dirbęs A. Martinaitis savo bendradarbiavimą pradėjo spektakliu „Pirosmani, Pirosmani“.

„Jis turėjo daug planų ir darbui, ir draugystei. Jis buvo žmogus, turėjęs milžiniškų tikslų. Savo režisūra jis labai jautriai ir atsakingai įkūnydavo kiekvieną žodį ir kiekvieną judesį. Kiek su juo dirbau, jis buvo mano mokytojas“, – sakė kompozitorius.

Anot A.Martinaičio, gruodį E. Nekrošius planavo vykti į Italiją, Neapolį, kur ketino statyti pjesę pagal W.Shakespeare'o kūrybą.

„Tai būtų Shakespeare'o perdirbinys jį sušiuolaikinant – su mafija, įnešant itališko kolorito“, – pasakojo muzikas.

A.Martinaitis šią vasarą savaitę praleido Šiluvoje, E.Nekrošiaus sodyboje – ten režisierius susitikinėjo su žmonėmis, kurie kartu su juo mokėsi. Po viešnagių pas paprastus žmones E.Nekrošius nemažai jų pakvietė ir į savo spektaklį.

„Žmonės įdėdavo mums tai sūrio, tai kiaušinių, pamatydavo jį, stebėdavosi – va, garbingas žmogus ir atvyksta į mano kiemą. Jis buvo labai paprastas. Jis tuos žmones pakvietė į savo režisuotą „Dieviškąją komediją“, – pasakojo A. Martinaitis.

„Eimuntas Nekrošius buvo fanatiškai atsidavęs darbui ir padarė nenusakomą įtaką Lietuvos teatrui“, - sakė režisieriaus kurso draugas režisierius Algirdas Latėnas.

„Jis gyveno tik darbu, kurį mokėjo. Tokį atsidavimą retai pamatysi“, – BNS sakė režisierius.

Jis kartu su E.Nekrošiumi baigė vadinamąjį „auksinį“ Dalios Tamulevičiūtės kursą, kuriame studijavo ir prieš dvi savaites miręs aktorius Arūnas Storpirštis, taip pat Kristina Kazlauskaitė, Irena Kriauzaitė, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius, Violeta Podolskaitė, Kostas Smoriginas, Dalia Storyk, Remigijus Vilkaitis.

A.Latėnas prisiminė, kad baigus šį kursą, prieš E.Nekrošiui išvykstant studijuoti į Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno institutą, kartu 1977-aisiais dirbo debiutiniame E.Nekrošiaus spektaklyje pagal Shelaghos Delaney (Šelagos Deleini) „Medaus skonį“.

„Su juo mes bendravome kaip kursiokai, kaip kolegos, ne kaip režisierius su aktoriumi – darbas vyko nenormuotai, naktimis. Gal dėl to tie pirmieji jo spektakliai buvo tokie jautrūs. Po to buvo kelionių, gastrolių po pasaulį su jo spektakliais“, – prisiminė A.Latėnas.

Pasak režisieriaus, įsimintini buvo ir pirmieji žingsniai 1993-aisiais rengiant pirmąjį Lietuvoje teatrų festivalį „LIFE“, kuriame E.Nekrošius pastatė Aleksandro Puškino „Mažąsias tragedijas“ – A. Latėnas jose sukūrė pagrindinį vaidmenį.

„Viskas buvo daroma naktimis. Jis visada prašydavo išsinagrinėti vaidmenį. Prie Puškino sėdėjome dviese gal mėnesį, viską nagrinėjome nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Po to jis pasiūlė pasišnekėti, kas vaidins. Sakau – ne, Eimantai, išsinagrinėjome mes, o dabar tu rinksiesi, kas vaidins?“, – dalijosi prisiminimais A.Latėnas. 

Su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi iki pastarųjų dienų bendravęs aktorius Kostas Smoriginas sako palaikęs „labai žmogišką ryšį“, tačiau nepamiršęs ir savo kurso draugo reiklumo teatre.

„Pas jį nebuvo kavos pertraukų kada repetuodavome. Nors kai sirgdavo, repetuodavome ir po 20 minučių. Tai buvo neįtikėtinos fantazijos, neįtikėtino kūrybinio potencialo žmogus.

Jis galėdavo ateiti ir naktį, paskaityti visą pjesę, papasakoti, kaip ji padaryta ar kaip bus padaryta – trečią valandą gerti kavą iki paryčių ir pasakoti. Taip ne kartą buvo atsitikę Stokholme, Italijoje“, – BNS pasakojo K. Smoriginas.

Jis su režisieriumi bendravo nuo pat studijų tuometinėje Lietuvos konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), vadinamajame „auksiniame“ režisierės Dalios Tamulevičiūtės kurse, sukūrė pirmuosius savo vaidmenis E. Nekrošiaus „Kvadrate“, „Pirosmani, Pirosmani“, taip pat įsimintinus personažus spektaklyje pagal Antono Čechovo pjesę „Dėdė Vania“, Šekspyro „Makbete“.

„Galiu jį įvardinti kaip genijų, kurį aš pažinojau gyvą esant – tai buvo Nekrošius“, – kalbėjo K. Smoriginas.

Jis neslėpė, kad teatro gyvenime būta ir konfliktų, nesusišnekėjimų. Vienas jų, anot K. Smorigino, buvo repetuojant „Dėdę Vania“, kur jis buvo „pasodintas ant atsarginių suolo“ ir turėjo pagrindinį vaidmenį užleisti savo kolegai Vidui Petkevičiui – konfliktą ėmėsi gesinti net rašytojas, dramaturgas Saulius Šaltenis, pati D. Tamulevičiūtė.

„Aš trenkiau pjesę į grindis, viskas pažiro, pabiro – aš išėjau, pasakęs, kad prabėgau pusę distancijos, o dabar tu mane, prakaituotą, sodini ant atsarginių suolo? Jis sureagavo normaliai (...), aš paskui surgrįžau, sukandęs dantis sėdėjau. Ir atsitiko paradoksas, kad aš vaidinau ne dėdę Vanią, o Astrovą, kurį prieš tai repetavo Remigijus Vilkaitis. Su juo atsitiko panaši istorija, jis kažko neišlaikė ir pasitraukė“, – pasakojo K. Smoriginas.

Jis tai pat sako, kad E. Nekrošius padėjo atskirti vaidybą nuo bohemiškų linksmybių – tai, anot jo, leido kai kuriems aktoriams išlaikyti meistriškumą, gauti vėlesnius vaidmenis.

„Jaunystėje mes paišdykaudavome, padėdavome vienas kitam grįžti į namus, nes šalia gyvenome, aš – Stiklių gatvėje, jis – prie Aušros Vartų. Visko buvo, bet vienu metu jis sustojo, kategoriškai pareikalavo, kad visi tą padarytų. Tie, kurie taip padarė, visi laimėjo, nes prasidėjo kiti etapai, rimtas darbas. Tai buvo pirmas režisierius ir žmogus, su kuriuo tapau profesionalu, tai buvo spektaklis „Kvadratas“, – prisiminė aktorius.

K. Smoriginas sako prisiminsiantis E. Nekrošių kaip žymųjį Gruzijos dailininką pjesėje „Pirosmani, Pirosmani“.

„Jis pragyveno nelengvą gyvenimą, buvo iš paprastos šeimos, nuo žemės: akmenys, vanduo, geležis. Norėčiau jį prisiminti tokį, koks už stiklo stovėjo Pirosmanis, taip, kad už stiklo stovi Eimis, toks visas miltais apibertas. Norėčiau jį prisiminti tokį šviesų, švarų, apibertą miltais“, – kalbėjo jis.