Kiekvieną rudenį per kino festivalį „Scanorama“ kino virusas įsimeta ir į Europos Parlamentą Strasbūre. Mat čia teikiamas politikų kino prizas „Lux“ (išvertus iš lotynų k. – „šviesa“) aktualiausiam ir meniškiausiam praėjusį sezoną sukurtam Europos filmui.
EP nariai gali pasižiūrėti profesionalų komisijos prizui nominuotus filmus ne tiktai internete, bet ir specialiai šiuo tikslu Briuselyje įrengtoje kino salėje, o tada balsuoja už labiausiai patikusį internete.
Šis prizas įsteigtas siekiant paskatinti menininkus populiarinti Europos tradicijas ir vertybes, meno kalba apmąstyti aštriausias Europos aktualijas ir taip įtraukti į jų svarstymą visuomenę. Mat geriausiems filmams EP dovanoja sklaidą, kokios sulaukia reta Europos juosta.
Šiemet išrinktas 12-asis „Lux“ laureatas. Juo tapo islando B.Erlingssono juosta „Kariaujanti moteris“, kuri varžysis ir dėl „Oskaro“ užsienio filmų kategorijoje.
„Kariaujanti moteris“ su humoru pasakoja apie beprotišką islandų menininkės kovą su vietos pramonės milžinu – taip ji siekia prisidėti prie klimato kaitos stabdymo.
Anot B.Erlingssono, meno kalba įdomiai perteiktos dienos aktualijos – gera paspirtis politikams priimant nepopuliarius sprendimus. Tokia ir „Kariaujanti moteris“.
– Jūsų filmo herojė – aplinkosaugos aktyvistė.
Ji primityviausiais būdais trikdo elektros tiekimą aliuminio fabrikui. Palaikote ekologinius teroristus?
– Ji nėra teroristė, nes nežaloja žmonių. O taikūs protestai jau nėra efektyvūs – rezultatui pasiekti būtinas ekonominis spaudimas. Filmo herojė Hala (aktorė Halldora Geirhardsdottir) daro tą patį kaip ir Nelsonas Mandela, kovodamas su apartheidu Pietų Afrikos Respublikoje, ar Mahatma Gandhi, protestuodamas prieš Anglijos kolonializmą.
Filme daug temų: kaip toli galima eiti dėl savo tikslo, ar visada priemonės jį pateisina. Atkreipiu dėmesį ir į tai, kad aplinkosaugos aktyvistai visada tampa valstybės priešais. Tačiau radikalumas ir kyla dėl to, kad valstybė ignoruoja grėsmes. Kai nėra išeities, atsiranda drąsa.
Mano misija buvo papasakoti apie sudėtingus dalykus su šypsena, bet sąžiningai, jų nesupaprastinant.
– Ar nuo pat pradžių norėjote kurti filmą apie klimato kaitą?
– Jei nori sukurti filmą apie pasaulio gelbėjimą, ši tema – pats tas. Šiandien mes vaikštome peilio ašmenimis. Filmo herojė siunčia žinią, kad esame paskutinė karta, dar galinti užkirsti kelią katastrofai.
Imdamasis šio filmo supratau, kokia tai svarbi ir sudėtinga tema. Bet, kaip sako vienas Astridos Lindgren knygos herojus, yra dalykų, kuriuos privalai padaryti, jei nesi visiškas šiknius.
Mums liko pora dešimtmečių griūčiai sustabdyti. Jungtinių Tautų skaičiavimais, kiekviena tauta tam turėtų skirti 2,5 proc. nacionalinių pajamų.
Tai juokinga suma, turint omenyje, kad per Antrąjį pasaulinį karą britai ginkluotei išleido 40 proc., amerikiečiai – 20 proc. Juk dabar vyksta karas dėl visos planetos likimo!
Situacija kur kas liūdnesnė, nei daugelis manome. Mokslininkai nusiteikę pesimistiškiau, nei viešai prisipažįsta. Reikėtų labiau bijoti dėl ateities.
– Jūs tikite, kad filmas paskatins žmones susimąstyti?
– Priimti klimato kaitos iššūkį – vadinasi, riboti vartojimą.
Nemanau, kad žmonės savo noru pakeistų gyvenimo būdą – imtų rečiau skraidyti lėktuvais, persėstų į mažesnius automobilius. Reikia valstybės įsikišimo – ji turi kurti vartojimo taisykles.
Tačiau koks politikas sakys rinkėjams: „Balsuokite už mane ir gausite visko mažiau?“ Žmonės neklausys, jei nebus papasakota gera istorija. Politikams reikia gerų pasakotojų. Jiems reikia manęs ir tokių filmų kaip „Kariaujanti moteris“.
Strasbūre pats pasijutau beveik politikas.
EP nariai buvo kone priversti pamatyti mano filmą ir dar dvi puikias, aštrioms aktualijoms skirtas „Lux“ prizui nominuotas juostas. Toks meno ir politikos bendradarbiavimas EP rinkimų išvakarėse – sumanus manevras!
Hitai – ne tik Europoje
Dėl prizo „Lux“ su „Kariaujančia moterimi“ šįmet varžėsi austro W.Fischerio vaidybinė juosta „Stiksas“ apie Europos pabėgėlių krizę ir serbės M.Turajlič dokumentinis filmas „Kitoje durų pusėje“, apmąstantis skausmingą Serbijos praeitį per režisierės šeimos istoriją.
Finalininkų filmai apkeliaus visą Senąjį žemyną, Europos Parlamento lėšomis bus subtitruoti 24 Europos kalbomis. Lietuvoje juos galėsime pamatyti nemokamai ateinantį sausį per „Lux“ kino dienas.
Parama Europos kinui iš pat pradžių buvo vienas „Lux“ prizo teikimo akstinų, o juo įvertinti filmai tampa hitais ne tik Europoje. Lenko P.Pawlikowskio „Ida“ pelnė „Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas. Šiam apdovanojimui taip pat buvo nominuota vokietės M.Ade juosta „Tonis Erdmanas“, pripažinta ir geriausiu Europos filmu (2016 m.).
Į „Lux“ prizą gali pretenduoti ne trumpesni kaip 60 minučių vaidybiniai, dokumentiniai ir net animaciniai filmai aktualiomis europietiškomis temomis, pagaminti ES ar kooperuojantis su Islandija, Lichtenšteinu, Norvegija, Šveicarija. Filmai turi būti baigti tarp praėjusių metų gegužės 1-osios ir pateikimo konkursui metų birželio 1-osios.
