Senatvės nėra. Tai mėgsta kartoti A.Jucevičius, šiuos žodžius pagrindžiantis savo pavyzdžiu ir įkvepiantis daugybę įvairaus amžiaus žmonių kartu kopti į kalnus.
Garbingo amžiaus keliautojas kiekvieną vasarą rengia ekspedicijas ir joms vadovauja.
Prieš savaitę festivalyje „Scanorama“ įvyko režisierės Miglės Satkauskaitės (26 m.) dokumentinio filmo „Išeiti iš namų“ premjera.
M.Satkauskaitės juostoje įamžinta 2017-ųjų rugpjūtį vykusi A.Jucevičiaus vadovaujama ekspedicija į Gedimino Akstino viršukalnę (4250 m) Tian Šanio kalnuose Kirgizijoje.
G.Akstino viršukalnę jau aplankė daugiau nei 800 keliautojų iš Lietuvos.
Daugiau nei 50 metų į kalnus žmones vedantis A.Jucevičius į šią viršukalnę kopė tryliktą kartą.
M.Satkauskaitė su filmavimo komanda atsakingai rengėsi ekspedicijai, nes į kalnus reikėjo tempti ne tik kuprines su palapinėmis, miegmaišiais ir kitais būtiniausiais daiktais, bet ir sunkią filmavimo įrangą.
– Kokiomis spalvomis atsiskleidė pagrindinis filmo herojus? – paklausiau režisierės.
– Tiems, kurie su Algimantu susiduria pirmą kartą, kyla klausimas, kokį magnetizmą jis skleidžia, kaip sugeba tiek daug žmonių įkvėpti kopti į kalnus.
Filmo idėja kilo prodiuseriui Simonui Naudžiui po to, kai jis su Algimanto vadovaujamais keliautojais apsilankė Tian Šanyje.
Filme kalbama apie nepaisymą bėgančių metų.
Daugelis ekspedicijos dalyvių, su kuriais kopėme į G.Akstino viršūnę, buvo garbaus amžiaus.
Manau, šiais laikais, kai sureikšminamas jaunystės kultas, svarbu apie tai kalbėti.
Algimantas ir jo bendraminčiai įrodo, kad brandžiame amžiuje irgi galima džiaugtis gyvenimu.
A.Jucevičius – labai kuklus žmogus. Užuot gyręsis laimėjimais, jis veikia ir nedaugiažodžiauja.
Filme taip pat nėra daug teksto, žiūrovai gali pasigėrėti puikiu gamtovaizdžiu.
Neslėpsiu, buvo nelengva įkalbėti Algimantą leisti kurti filmą apie jį ir jo ekspedicijas.
Įtikinome, jog pasakosime ne apie jo gyvenimą, o apie idėjas, kad žmonės, kurie niekada nebuvo kalnuose, užsikrėstų šiuo pomėgiu.
Algimantas kelionėje sugeba pajusti kiekvieno žygeivio nuotaikas, tempą. Jei kam nors per sunku, jis stengiasi palengvinti nešulį. Tai tikras komandos lyderis.
– Su filmavimo įranga kopti į keturių kilometrų aukštį, kęsti šaltį, mirkti lietuje yra tikras iššūkis. Kaip ruošėtės dviejų savaičių ekspedicijai?
– Įtemptai. Tiek operatorius Saulius Lukoševičius, tiek garso operatorius Augustinas Bėkšta, ir aš pirmą kartą dalyvavome rimtoje ekspedicijoje į kalnus.
Ruošėmės fiziškai. Su sunkiomis kuprinėmis bėgiodavome, pavyzdžiui, į septintą aukštą ar parke laiptais.
Taip pat įsiropšdavau į medį su apraišais.
Surinkau daug medžiagos apie ankstesnes ekspedicijas, taip pat domėjausi kelionėmis į Tian Šanį, perskaičiau knygą apie alpinistą G.Akstiną. Kraudamiesi kuprines svarstėme dėl kiekvieno gramo.
Paprastai keliautojo kuprinė sveria apie 20 kilogramų, o mes, be kuprinės, turėjome gal 25 kilogramus technikos. Ją visi pasidalijome.
Mums labai padėjo visi grupės keliautojai: panešdavo nešulius, kol filmuodavome, pastatydavo palapinę.
Maistą pasikeisdami virdavome ant laužo.
Dažniausiai valgydavome įvairias kruopų košes, sausą negendantį maistą, todėl nebadavome. Be to, kuo aukščiau kyli į kalnus, tuo mažiau norisi valgyti.
Labai bijojome, kad nuo šalčio išsikraus aparatūros baterijos.
Todėl miegodavome jas susidėję prie kūno, kad sušiltų.
Ne visur, kur norėjome, panaudojome droną ir ne viską galėjome įamžinti – trukdė vėjas, lietus.
Pakilus į šturminę stovyklą, iš kurios kopėme į viršūnę, ėmė snigti. Oras nebuvo labai geras, bet mes tą numatėme – kamerą įvilkome į specialius apvalkalus.
Turbūt ne viską įprasminome, bet dokumentiniame kine režisierius nėra Dievas, negali gauti visko, ko nori.
Kai pasiekėme viršūnę, kaip ir įprasta, į dėžutę įdėjome raštelį su žygeivių pavardėmis, nurodėme įkopimo datą ir ten ją palikome.
– A.Jucevičius filme pasakojo, kad kalnai gali būti negailestingi, ir užsiminė apie jų pasiglemžtus draugus. Jis taip pat ne kartą buvo atsidūręs pavojingose situacijose.
– Filme yra kelios istorijos, kurias Algimantas vadina antraisiais gimtadieniais.
Kartą slidžių žygyje keliautojus užklupo tokia baisi pūga, kad jie negalėjo grįžti į stovyklą. Jie visą naktį spaudžiant 30 laipsnių šalčiui judėjo tik tam, kad neužmigtų ir nesušaltų.
Žmonės į kalnus eina dėl įvairių priežasčių: ieško fizinių iššūkių, nori pasigrožėti gamta.
Man tai buvo savotiška meditacija. Monotoniškai eini, keičiasi vaizdai. Nėra lengva nešti kuprinę, bet gali atsiriboti nuo informacinių technologijų, reklamų, miesto triukšmo, buities, kasdienių reikalų.
Kalnuose esi beribėje erdvėje, turi galimybę sustoti ir pabūti su savimi. Keliautojai iš jų parsineša tiek šviesos, kad jos užtenka iki kitų metų.
– Kokį įspūdį Algimantui padarė filmas „Išeiti iš namų“?
– Jis džiaugėsi gražiais vaizdais, o jo bendražygiai sakė, kad filmas atspindi tą atmosferą ir tuos išgyvenimus, kuriuos žmonės patiria kalnuose.
– Ką jūs pasiėmėte iš šio filmo?
– Man patiko būti komandoje – į kalnus išeini su nepažįstamais žmonėmis, o iš jų grįžti susiradęs draugų. Ten tvyro gera komandinė dvasia, visi vieni kitais rūpinasi.
Kalnai žmones sustiprina ir tikrai suartina.
– Kokių nuotykių dar patyrėte?
– Vieną dieną teko pasukti atgal – kelią pastojo neperbrendama upė.
Daugelis, nors ir įsikibę virvės, galiausiai neišsilaikė ir įkrito į vandenį. Tačiau eidamas į kalnus turi būti pasiruošęs įvairiems netikėtumams.Būdavo sudėtinga išsidžiovinti drabužius. Kartais šlapias kojines naktį sukišdavome į miegmaišį.
Žygeiviai sako, kad svarbiausia – saugoti batus ir visada juos išsidžiovinti. Miegoti aukštikalnėse labai šalta – iš ryto palapinės vidus būdavo apšerkšnijęs.
Mes su operatoriumi ir garsistu keldavomės anksčiau už visus, kad nufilmuotume bundančius keliautojus. Greitai susikraudavome kuprines, nubėgdavome į priekį ir filmuodavome.
O vakare, kai visi sulįsdavo į palapines, stengdavomės įamžinti nakties vaizdus.
Fiziškai pavargdavome, tai buvo įtemptas laikas – norėjosi užfiksuoti kuo daugiau gražių kadrų.
Nors tikėjausi, kad bus sunkiau, pirmas išėjimas į kalnus neišgąsdino. Priešingai, kūrybinė komanda nori grįžti be kamerų, kaip paprasti keliautojai.
Prieš kurdama šį filmą kelis mėnesius praleidau Čilėje, ten lipau į ugnikalnį.
Tas kraštas mane taip pat labai sužavėjo, todėl norėčiau grįžti ir daugiau pakeliauti.
– Dirbote Afganistane, dalyvavote ekspedicijoje Sibire, filmavote sudėtingomis sąlygomis Kosovo kalnuose. Mėgstate iššūkius?
– Mane visur nuveda darbas. Ekstremalių situacijų neieškau, jos mane suranda.
Į Sibirą keliai nuvedė kaip daugelį smalsių jaunų žmonių, Afganistane mokiau vaikus kurti dokumentinį kiną, Kosove dirbau tarptautiniame Raudonojo Kryžiaus komitete, filmavau vieną istoriją.
Kūrybiniame kelyje esu patyrusi ir sudėtingų situacijų, bet režisieriui patirtis yra labai svarbi.
Negali sukurti filmo apie tai, ko nesi išgyvenęs.
Ateityje ruošiuosi kurti vaidybinį filmą, tai bus istorinė biografija.
