Lapkričio 8 –15 d. vykusiame 9-ajame Niujorko dokumentinių filmų festivalyje DOC NYC parodyta daugiau nei 300 dokumentinių filmų. Tarp jų – režisieriaus M.Survilos dokumentinė poema „Sengirė“. Bilietai į šią buvo parduoti gerokai iki filmo premjeros festivalyje.
„Miške pakeli galvą į viršų, pamatai saulę ir žinai, kur eiti. Jei debesys, pažiūri, kur samanos auga, ir ramu. O čia viskas kitaip. Pagalvojau, kad tarp vilkų daug saugesnis jaučiuosi, – prieš filmo „Sengirė“ premjerą vaikštinėdamas po Niujorką sakė M.Survila. – Nuotaika nerimastinga. DOC NYC – didžiausias JAV festivalis. Į „Sengirę“ visi bilietai iššluoti dar neprasidėjus festivaliui. Lietuvoje tiek daug žmonių atėjo pažiūrėti filmo, matyt, ir dėl to, kad kiekvieno lietuvio genuose vis dar yra miškas. O Niujorkas – metropolitenas, kur visi skuba; nemažą gyvenimo dalį praleidžia po žeme keliaudami iš namų į darbą ar atvirkščiai. Tad labai įdomu, kaip niujorkiečiai pamatys, pajaus filmą.“
Aštuoneri metai pasiruošimo, ketveri metai filmavimo, paros praleistos medžiuose laukiant kadro, atradimai ir nustebimai. Beveik pusantros valandos trukmės nuostabaus jautrumo, meditacinis dokumentinis filmas apie autentišką Lietuvos gamtą, apie sparčiai nykstančias senąsias girias, sužavėjo Niujorko dokumentinių filmų festivalio publiką.
„Jeigu taip atrodo rojus Lietuvoje, aš noriu ten būti“, – po premjeros apie vieną paskutinių filmo kadrų pasakė pokalbį su režisieriumi vedusi DOC NYC festivalio programos sudarytoja Ruth Somalo.
Niujorko žiūrovas yra reiklus, bet kartu ir smalsus, todėl po filmo peržiūros niujorkiečiai režisieriaus klausinėjo apie viską: apie Lietuvos gamtą, apie pavojus ir iššūkius filmuojant, apie filmavimo subtilybes.
„Aš augau miške ir visą laiką svajojau sukurti filmą apie sengires, kurių beveik nebeliko. Norėjau papasakoti apie mišką, kaip aš jį matau, – sakė žiūrovams diplomuotas biologas, o dabar dar ir operatorius bei režisierius M.Survila. – Iš esmės viską nufilmavau pats. Kai kada medžiuose pratupėdavau po 23 valandas. Visą laiką laikyti kamerą rankoje ir laukti yra labai sudėtinga. Tačiau tik žmogiškoji klaida – koks rankos virptelėjimas ar judesys – gali padovanoti nuostabiausią kadrą. Žmogaus ranka – tai ne robotas, kuris viską tiksliai atlieka pagal programą.“
M.Survila sako, jog po filmo peržiūros buvo kiek nustebęs, kad žiūrovai uždavė daugybę klausimų, kurie niekuo nesiskyrė nuo klausimų, kuriuos išgirdo iš žiūrovų Sidnėjuje, Zarasuose ar Tomske.
„Matyt, visai nesvarbu, kokiomis sąlygomis gyveni, – visų pamatinis požiūris į gamtą labai panašus, – po filmo premjeros Niujorke pasakojo režisierius. – Gal būtų galima teigti, kad Niujorkas yra „pasaulio Užupis“, kuriame gyvena daugybė įvairių menininkų. Buvo malonu susitikti su Niujorke gyvenančiais ir reziduojančiais lietuviais bei išgirsti jų nuomonę bei įspūdžius ne tik apie filmą, bet ir jų asmenines istorijas.
Esu labai dėkingas likimui, kad Niujorke turėjau garbę apsistoti pas tapytoją Julių Ludavičių. Studija išskirtinė, kaip ir jos šeimininkas. Atrodo, kad viename paveiksle galėtum klaidžioti kelias valandas, o jų ten daugybė. O apie Juliaus pasakotas istorijas, matyt, galima sukurti ne vieną filmą.“
Pasibaigus Niujorko dokumentinių filmų festivaliui, šio programos sudarytoja R.Somalo parašė, jog filmas „Sengirė“ ją itin sujaudino: „Po šio filmo peržiūros visi tapome šiek tiek geresni, o režisierius M.Survila tapo mano nauju herojumi.“
