Šalia S.Dariaus ir S.Girėno gatvės jau kyla skulptoriaus Vido Urbanavičiaus sukurta skulptūra, skirta K.Simonavičiui.
Kiek anksčiau S.Paukštys pastatė paminklą legendiniam bitlui Johnui Lennonui ir „Lituanicos“ sparną, skirtą Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui.
– Matyt, paminklų statymas – pelningas dalykas, kad Vilniuje statote jau ketvirtą paminklą? – pasiteiravo „Sostinė“ S.Paukščio.
– Anaiptol. Sakyčiau, kartais net nuostolingas.
Eini ir prašinėji kaip elgeta pinigų paminklui.
Kartais randi tik dalį, bet jei gauni ir visą reikalingą sumą, atsiranda neplanuotų išlaidų: pabrangsta metalas, darbai, nežinia iš kur atsiranda problemų.
Kai kasėme pamatą S.Dariaus ir S.Girėno „Lituanicos“ sparnui, paaiškėjo, kad toje vietoje žemė yra ne žemė, o šiukšlės ir vietoj vieno metro duobės reikia kasti giliau. Taigi reikėjo daugiau betono, kaina kilo.
Gerai, jei galų gale viskas išsidėlioja ir nepatiri nuostolio.
– Tai kodėl tada reikia taip entuziastingai mieste statyti paminklus?
– Viską atsveria emocijos. Smagu, kad tavo idėja įgyvendinta. Ir ne tik tuo metu, bet ir po daug daug metų.
– Kaip jums pavyksta įkalbėti rėmėjus duoti pinigų paminklui?
– Kad ir koks rėmėjas būtų, negali pas jį ateiti ir sakyti: „Duok man tiek ir tiek pinigų.“ Esi dėkingas už bet kokią sumą.
Prie kiekvieno paminklo būna padėkos lentelė. Bet tai – ne „Sąjūdžio kelias“, kur kiekvienas galėjo nusipirkti po plytą. Nėra net tokios kalbos: „Pirkite vietą lentelėje prie paminklo.“
Ateinu ir sakau: „Statau tą ir tą. Ar gali prisidėti?“
Bet pirmiausia reikia, kad idėja rėmėjui patiktų. Turiu keletą draugų, kurie mane remia.
Bet vienam jų nepatiko K.Simonavičiaus paminklo idėja, nes paminklas stovės ne miesto centre. Todėl pasakė: „Šįkart pinigų neskirsiu.“
Gerai, kad Vilniaus savivaldybė skyrė 10 tūkstančių eurų.
– Nuo 1993-iųjų, kai pradėjote statyti paminklą F.Zappai, ar Lietuvoje rėmėjų daugėja?
– Man atrodo, kad rėmėjų galimybės dabar mažesnės. Ir pinigų sumažėjo, ir noro.
Žmonės skaičiuoja. Visi sukasi, kad pragyventų.
Bet valstybė geriau išleis milijonus neveikiančiai elektroninei sistemai, o iš menininkų naudos nemato.
– Kodėl pasiūlėte skulptūrą sukurti V.Urbanavičiui?
– Mano manymu, V.Urbanavičius – pasaulinio lygio menininkas. Aš – jo sukurto „Vamzdžio“ gerbėjas. Pasaulyje nedaug tokių išraiškingų skulptūrų, kaip stovi Vilniuje prie Neries.
Bet kuris normalus miestas tik džiaugtųsi turėdamas tokią skulptūrą.
– Lietuvos dailininkų sąjunga ne kartą rengė įvairias parodas bei simpoziumus, skirtus būsimam K.Simonavičiaus paminklui, viena net vadinosi „Skrydis pagal Simonavičių“. Kaip atsitiko, kad kelerių metų skulptorių triūso iš viso neprireikė?
– Nežinau, kodėl skulptoriai to paminklo nepastatė, o man paminklo K.Simonavičiui idėja sukosi jau seniai.
Kai Vilniaus savivaldybė paskelbė konkursą „Kuriu Vilnių“, iškart susiradau skulptorių V.Urbanavičių ir pasiūliau pagalvoti. Jau po trijų savaičių jis turėjo ir idėją, ir eskizą.
– Kodėl paminklas V.Simonavičiui tokioje nuošalioje vietoje, S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje?
– Toje vietoje žmonės gal ir retokai vaikšto.
Bet savivaldybės koncepcija buvo ką nors daryti ne miesto centre ir taip plėsti miesto erdves.
Iš pradžių norėjau statyti paminklą Pylimo gatvėje, kur kažkada buvo gėlių paviljonas. Bet man buvo paaiškinta, kad numatyta tos vietos rekonstrukcija.
Mano draugas dirbo K.Simonavičiaus universitete. Susitikau su rektoriumi. Jis sako:
„Pinigų neturime, bet galime skirti sklypą.“
Kai viskas pajudėjo, paaiškėjo, kad ten Baltijos aviacijos akademija statys viešbutį. „Atsiprašau, sako, ieškokite vietos kitur.“
Tada Vilniaus savivaldybė pasiūlė arčiau gatvės esantį perėjimą. Šalia šaligatvis, taigi komunikacijos ten jau buvo.
Per dieną pro ten gal šimtas žmonių ir praeina, bet automobilių srautas į oro uostą didelis. Ir medžiai neužstoja.
Jei suorganizuosime apšvietimą – ir naktį matysis. Juk skulptūra 3,5 metro aukščio ir 7 metrų ilgio.
Skulptūra padaryta iš šviesaus granito luito. Nežinau, iš kur tas luitas į Lietuvą atkeliavo, bet tokių milžiniškų retai būna. Daugumai paminklas patinka, bet tai – subjektyvu, kiekvienas gali turėti savo nuomonę.
– Ar jūs, kaip paminklo statytojas, turėsite tą paminklą ir prižiūrėti?
– Nežinau, kas už ką bus atsakingas.
Baltimorėje, kur padovanojome Zappos paminklą, turėjome pasirašyti sutartį su miestu, kad perleidžiame visas autoriaus teises į paminklą, o Baltimorė paskyrė prižiūrėti paminklą bibliotekai, kurios teritorijoje jis stovi.
Bet ar būtina paminklą nuolat šveisti? Skulptorius Konstantinas Bogdanas, F.Zappos skulptūros autorius, sakė: „Patina, kuria apauga paminklas, samanos ir net lapai – tai paminklo kvėpavimas, jo branda.“ Taigi tegu apauga samanomis.
– Sklando legendos, kad apie F.Zappos muziką perskaitėte tiktai nešdamas į savivaldybę jau surinktus menininkų parašus statyti paminklą. O kada sužinojote apie K.Simonavičių?
– Dar mokyklos laikais. Žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ buvo straipsnis apie K.Simonavičių.
Tuo metu buvo skelbiama, jog viską išrado rusai, todėl K.Simonavičiaus asmenybė ir darbai man sukėlė didžiausią pasididžiavimą.
O po to nustebau, kad tokiam žmogui pagerbti nei knyga išleista, nei lentelė pakabinta prie namo, kuriame gyveno.
– O kur K.Simonavičius gyveno?
– Skaičiau, kad jam buvo paskirtas žemės sklypas namui pasistatyti tarp Trakų ir Lydos gatvių, netoli miesto sienos.
Todėl pirmiausia ir taikiausi į Pylimo gatvę.
– Ar nebandėte K.Simonavičiaus proproanūkių klausti nuomonės apie būsimą paminklą?
– Mano manymu, tolimi palikuoniai neturėtų turėti pretenzijų į paminklą.
– Kokios ateities norėtumėte paminklui?
– Tikiuosi, kad paminklas K.Simonavičiui bus įtrauktas į Vilniaus žymių vietų žemėlapį ir žmonės sužinos, kad gyveno toks garsus lietuvis.
Juk ką mes dabar darytume be reaktyvinių lėktuvų ir kosmoso raketų?
– Kam dabar statysite paminklą?
– Svarstau apie paminklą dainininkui Davidui Bowie.
– Gal galėtumėte duoti kelis patarimus norintiems statyti savo paminklą?
– Pirmiausia reikia žinoti, ko nori, ir neleisti visuomenei svarstyti idėjos, nes visi sakys: „O kodėl paminklas jam?“
Tuomet būtina sukurti gerą meninę vertę: geras architektas, garsus skulptorius, kad būtų gražu ir įdomu.
Labai svarbu turėti draugų, turinčių sklypą ir sutinkančių ten statyti paminklą. Taip išvengsite keliolikos komisijų ir derinimų, o tai ilga istorija ir daug painiavos.
Ilgas procedūras galima apeiti, jei paminklas bus statomas privačioje žemėje.
Dėl paminklų – visiška netvarka
Kęstutis Musteikis
Skulptorius
„Trejus metus rengėmės statyti paminklą K.Simonavičiui, darėme projektus, surengėme 4 ar 5 parodas. Bet dabar visi apsimeta, kad nieko nebuvo.
Dabar paminklai statomi kaip papuola. Požiūris į menininkus – kaip į nevykėlius, su jais galima elgtis nesilaikant jokių taisyklių. Ką nori – tą daro. Bet koks konkursas vyksta tik dėl vaizdo. Po to sako: „Lietuviai menininkai nesugeba, mums ukrainiečiai padarys.“ Statybininkai kreiptųsi į teismą ir laimėtų, o menininkai – per silpni. Vilniaus savivaldybė elgiasi kaip privatininkai: be konkurso, be nieko, noriu statau, noriu – ne. Net namą ar būdelę statant reikia suderinti, o paminklams nieko nereikia. Visiška netvarka.“
Už veikalą autorių įvertino ordinu
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras ir karininkas K.Simonavičius 1650 m. Amsterdame išleido veikalą „Didysis artilerijos menas“ (lot. „Artis Magnae Artilleriae Pars prima“), kuris greitai išgarsėjo visoje Europoje.
Tai pirmoji pasaulyje knyga, pateikusi daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos sukūrimo teoriją bei brėžinius.
Knygoje buvo 305 puslapiai teksto ir 206 iliustracijos, brėžiniai.
Skyrius „Apie raketas“ – įdomiausias ir vertingiausias, aprašantis svarbiausius atradimus – raketos ilgio ir jos reaktyvinės tūtos pločio santykį, daugiapakopę raketą, raketų stabilizavimą sparneliais, raketų bateriją. Aprašoma daugiau kaip 20 paraku užtaisomų raketų pavyzdžių, jų gamyba ir savybės.
Svarbu yra tai, kad K.Simonavičius aprašymuose viską grindė matematiniais skaičiavimais ir fizikos dėsniais.
Lietuvoje yra tik keli K.Simonavičiaus knygos egzemplioriai. Vienas jų saugomas Trakų istorijos muziejuje.
Už veikalą autorius apdovanotas įvairių šalių ordinais.
* * *
Skulptūros atidengimo ceremonija vyks lapkričio 21 d., 12 val.
