Nerimauti dėl „teisingų“ švenčių, mano nuomone, mus skatina tai, kad beveik neturime tikrų lietuviškų papročių ir įpročių. Taip, istorija mūsų neglostė, gal net traumavo. Bet neturėtume jai suversti visos atsakomybės už savo pakrikusią kultūrą.
Reikalas tas, kad ypač per šventes mes nusigręžiame nuo gyvenimo tikrovės ir net nuo savęs pačių. Mieliau leidžiamės maitinami išgalvotų lietuviškų papročių receptais, kurių tariamas autentiškumas formuojamas piktnaudžiaujant žodžiu „etno“.
Puikus pavyzdys – Seimo Kultūros komiteto pirmininko Ramūno Karbauskio sukilimas prieš Kalėdų Senelį, kuris esąs ne toks lietuviškas kaip Naisių Kalėda. Problema ne ta, kad negalime, kaip siūlo R.Karbauskis, „prisiminti Kalėdos“, nes neaišku, kas, iš kur ir kada jį ištraukė. Problema kita: R.Karbauskiui visiškai nerūpi šiuolaikiniai lietuviai, kurių daugumos namuose nėra jokio Kalėdos, užtat Kalėdų Senelis, su „Coca-Cola“ ar be jos, tuose namuose tvirtai prigijo.
Kai savo pačių namuose neišdrįstame ieškoti tikrosios lietuviškos kultūros, tada ir atveriame galimybes į mūsų protus skverbtis netikriems pranašams su savo „etno-nežinia-kuo“. O juk būtent savyje ir savo namuose turėtume lietuviškos kultūros ieškoti.
Juk tikroji lietuviška kultūra egzistuoja tik dabartyje. Apie tos kultūros praeitį žinome tik tiek, kiek mums atskleidžia rašytiniai istorijos šaltiniai.
Be rašytinių šaltinių papročių tyrimai virsta spėliojimais, nes nesant tikslių ano meto aprašymų negalime suvokti tikrosios žmonių veiksmų prasmės. Istorikas Mindaugas Paknys labai tiksliai suformulavo: jei kas nors nusispjauna bažnyčios šventoriuje, tai nebūtinai yra senosios pagoniškos kultūros reliktas.
Taip pat ir su tuo Kalėda: niekas nežino, ar jis krikščioniškas, ar pagoniškas, ar jis tikrai išskirtinai lietuviškas personažas. Kalėda yra tiek pat „etno“, kiek ir „Etno“ žolelių arbatų linija.
Todėl tikram kultūros politikui papročių dabartis įdomesnė už praeitį. Galima gerbti ir vertinti praeities paveldą, kai jis tiksliai identifikuotas, bet ateitis kuriama iš dabarties.
Sėkminga kultūros politika pirmiausia žiūri į konkrečią žmonių gyvenimo tikrovę, pagarbiai priimdama tą tikrovę kaip esminę prielaidą. Kultūros politikos tikslas – ne perdaryti tikrovę, o išskirti ir savo atstovaujamos idėjos šviesoje išryškinti tikrovėje iš anksto glūdinčią esmę.
Šioje srityje tikrai verta imti pavyzdį iš Katalikų bažnyčios. Prisiminkime, kad ir tas pačias Vėlines.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip ir visoje viduramžių Europoje, žmonės Mirusiųjų dieną švęsdavo lėbaudami kapinėse. Bažnyčios hierarchai matė, kad žmonėms svarbus mirusiųjų prisiminimas ir bendrumo su mirusiaisiais jausmas. Todėl prieš kiekvienas Vėlines jie Kristaus mokymo šviesoje primindavo, kad šventė nėra vienintelis atminties būdas ir kad švęsti reikia saikingai, kitaip atmintis neišvengiamai virsta užmarštimi.
Prireikė šimtmečių, kol barokinis kapinių balius virto šiuolaikine žvakelių jūra. Prie to prisidėjo ne vien Bažnyčia. Bet aišku viena: Vėlinių esmė išliko nepakitusi, gal net labiau išryškėjo. Uždegdami žvakelę ant kapo prisimename mirusiuosius ir per tai išgyvename bendrumą su jais.
Taigi sėkminga kultūros politika padeda žmonėms geriau išreikšti tai, kas jiems svarbu. Bet kad padėtum pirmiausia turi suprasti. Turi iš tikrųjų nuoširdžiai susidomėti tuo, kaip gyvena žmonės, ką jie veikia, kaip konkrečiai jie šiandien švenčia šventes.
Lietuvos politikai dar labai toli nuo to. Gal dėl to, kad ir pačiai politikai išreikšti mums trūksta gerų lietuviškų būdų.
Kad ir kaip ten būtų, galima paprognozuoti: kas atsigręš į žmones, paskatins juos ieškoti lietuviškumo savyje ir aplink save, patikėti savo dabarties kultūros prasme ir galia, tas įvykdys tikrą Lietuvos kultūros politikos perversmą ir taip pakeis visos Europos istoriją.
Komentaras skambėjo per LRT radiją
