Šį kartą vyks ne tik tarptautinį pripažinimą pelniusio pianisto Kasparo Uinsko ir vieno geriausių mūsų laikų klasikinės muzikos atlikėjų Aleksandro Kniazevo koncertas lapkričio 17 d., bet ir šių muzikantų muzikos įrašai.
Muzikantai Paliesiaus dvaro erdvę savo naujausiems įrašams, kurie vyks visą savaitę iki koncerto, pasirinko dėl čia esančios išskirtine akustika garsėjančios salės „Pasaga“.
Pianistas K. Uinskas sakė: „Džiaugiuosi iniciatyvomis, kurias kuria privatūs asmenys, suprantantys kultūros ir kultūrinių renginių svarbą. Lietuvoje tai naujovė, kai kultūrine veikla užsiimama ne savireklamos tikslais, o suprantant tokios veiklos vertę.
Aš visada svajojau apie tai, bet nesitikėjau, kad tai taip greit atsiras mūsų šalyje. Įsiliedami į kultūros pasaulį šie žmonės suteikia dovaną tiems, kurie atvažiuoja į renginius, ir manau, kad patys gauna labai prasmingą grįžtamąjį ryšį ir pasitenkinimą savo veikla. Tai labai puiku ir tokiais dalykais norisi nuoširdžiai džiaugtis.“
Taigi su garsiausiose pasaulio salėse koncertus rengiančiu muzikantu pasikalbėjome ir plačiau – apie planuojamus įrašus, Paliesiaus dvaro erdvę, genialių kompozitorių muziką ir atlikėjų indėlį į atliekamus kūrinius.
– Paliesiaus dvare įrašinėsite muziką su vienu populiariausių Europos violončelininkų Aleksandru Kniazevu. Papasakokite, kokie tai bus įrašai?
– Planuojame įrašyti Johanneso Brahmso muziką. Tai ne visai standartinis projektas, nes muzika, kurią planuojame įrašyti, nėra specialiai skirta violončelei, tai bus dvi sonatos altui ir fortepijonui, kurias atlieka A. Kniazevas, taip pat įrašysime nemažą rinkinį dainų. J. Brahmsas per visą savo kūrybinį laikotarpį yra parašęs apie 250 dainų, mes planuojame įrašyti maždaug 40.
Su A. Kniazevu bendradarbiaujame jau keletą metų, tai jo idėja, A. Kniazevas šią programą atlieka pats. Įdomu tai, kad būtent sonatos altui originaliai buvo parašytos klarnetui, vėliau, pats J. Brahmsas jas pritaikė altui dėl panašaus tembro.
Na, kadangi A. Kniazevas mėgsta tokius iššūkius ir visai nebijo sudėtingų dalykų, jis kai kurį repertuarą tiesiog atlieka violončele, nors iš tiesų tai labai sudėtinga. Tam, kad tokia programa būtų adaptuota violončelei, reikia itin didelio meistriškumo ir virtuoziškumo.
Dainas atlieka skirtingo tembro dainininkai: yra dainos sopranui, altui, tenorui ir netgi bosui. Taigi jos turi skirtingas tonacijas, mes dažniausiai renkamės aukščiausią, nes violončelei ji tinkamiausia. Mes pasirinkome apie 10 dainų, kurios labai populiarios, – violončelininkai mėgsta jas įtraukti į savo programas, tačiau A. Kniazevas turi surinkęs daug didesnį rinkinį, kurį pirmą kartą atliko maždaug prieš 20 metų.
Beje, būtent sonatos altui ir didžioji dalis dainų bus pirmą kartą įrašytos jas atliekant violončele.
– Kodėl įrašams atlikti pasirinkote Paliesiaus dvarą, kuo ši vieta jus patraukė?
– Šio projekto trumpa priešistorė tokia, kad įrašus planavome atlikti dar praėjusiais metais. Aš buvau nuvykęs pas A. Kniazevą į jo namus Maskvoje, viešėjau pas jį savaitę, tuo metu intensyviai dirbome ir ruošėmės – tai buvo be galo įkvepiantis vizitas.
Tada jis turėjo atvažiuoti į Lietuvą, nes planavome įrašus daryti Kauno filharmonijoje, bet A. Kniazevas dėl sveikatos problemų negalėjo atvykti, todėl visa tai nusikėlė į šiuos metus.
Iš skirtingų žmonių, taip pat ir iš režisieriaus Viliaus Kero, kuris mus įrašinės, girdėjau labai gerus atsiliepimus apie Paliesiaus dvarą, apie labai gerą akustiką jame. V. Keras ten jau yra padaręs keletą įrašų su Gidonu Kremeriu ir kitais atlikėjais. Taip pat mano studijų kolega pianistas Viktoras Paukštelis yra aktyviai įsitraukęs į dvaro veiklą, kiek man teko matyti, atlieka įdomias programas, aš pasitikiu ir jo nuomone.
Dar vienas svarbus momentas tai, kad Paliesiaus dvare atsirado koncertinis fortepijonas. Kiekvienos geros salės, kuri pretenduoja organizuoti kokybiškus renginius, pagrindą sudaro ten esanti akustika ir geras fortepijonas.
Visais kitais dalykais galima varijuoti, nes atlikėjai, kurie groja smuikais ar violončelėmis, paprastai turi savo instrumentus. Taigi akustika ir koncertinis fortepijonas yra tos dvi sudedamosios dalys, be kurių net neverta pradėti galvoti apie gerą meninį rezultatą. Ir šioje vietoje kompromisų būti negali.
O Paliesiaus dvaras kaip tik įsigijo labai rimtą instrumentą, dėl to aš esu ramus. Žinoma, be viso to, prisideda ir garso režisieriaus profesionalumas, dėl to aš taip pat esu ramus, nes V. Keras dirba su tikrai puikiais muzikantais, turi itin didelę patirtį, mes vieną albumą su juo įrašėme praėjusiais metais.
A. Kniazevas iš tiesų yra didelis muzikantas, svarbi asmenybė, galima sakyti, legendinis atlikėjas, tad norisi, kad visi punktai būtų išpildyti.
– O kada pasirodys šie įrašai ir kur juos bus galima įsigyti?
– Tai turbūt per daug ankstyvas klausimas, pirmiausia reikia atlikti darbą, o tada galvosime apie kitus žingsnius. Muzikos yra išties nemažai, galbūt skaičius 40 atrodo labai didelis, tačiau dainos nėra ilgi kūriniai. Jos turėtų sudaryti vieną albumo dalį, nes tai bus dvigubas albumas. Bet mes viską spręsime pagal situaciją, nes svarbiausias tikslas – pasiekti kaip įmanoma aukščiausią kokybę.
Kai viską planavome, kalbėjome su A. Kniazevu, jis sakė, kad jei mums pavyks abu albumai, tai bus nuostabu, tačiau jeigu matysime, kad trūksta laiko, darysime tiek, kiek įmanoma, ir aš jam pritariu. Žinoma, vieną albumą mes būtinai turime įrašyti. Stipriai savęs nespausime, kad nuo to nenukentėtų kokybė, – paliekame tam tikrą laisvę ir žiūrėsime, kaip mums seksis.
– Na, o dabar pasikalbėkime apie jus. Papasakokite, kas jus įkvepia?
– Kaip muzikantą mane pirmiausia įkvepia muzika. Taip jau yra, kad muzika, kuri buvo parašyta prieš šimtą ar du šimtus metų ir yra išlikusi iki mūsų dienų, kuri atlaikė visus išbandymus, buvo sukurta vienų talentingiausių žmonių visoje istorijoje.
Kai dirbu ties kūriniu ir matau, kokio dydžio genijus galėjo tą muziką sukurti, man visada tai yra labai jaudinantis ir be galo įkvepiantis dalykas. Kiekvieno genialaus kompozitoriaus kūrinys yra neįtikėtino talento išgryninta koncentracija.
Dirbti su tokia medžiaga yra itin didelė privilegija ir tuo pat metu didelis iššūkis, nes tam, kad galėtų perteikti genialias mintis, užfiksuotas natose, harmonijose, melodijose, atlikėjas taip pat turi sugebėti priartėti prie tos muzikos. Jei ji bus atlikta vidutiniu lygiu, neperteiks net mažos dalies to, kas joje užfiksuota.
Filosofine prasme J. Brahmso muzika yra viena giliausių, jis buvo kompozitorius-filosofas, tad darbas su jo muzika reikalauja didelių pastangų. Labai svarbus žodis „pastangų“, nes J. Brahmso muzika yra parašyta tam tikra prasme labai nepatogiai, jis pats buvo labai puikus pianistas, bet niekada neieškojo būdų, kaip palengvinti atlikėjo gyvenimą, jis tarsi elgėsi priešingai.
Aš turiu puikų palyginimą: kai groji J. Brahmso muziką, tarsi visą laiką turi plaukti prieš srovę; visas jo muzikinių minčių išdėstymas – lyg šukavimas prieš plauką. Ir, ko gero, tai nėra atsitiktinumas, turbūt tai yra susiję su jo gyvenimu, nuolatiniu pasipriešinimu ir kova.
– Jūs, kaip atlikėjas, grodamas kūrinį visada stengiatės perteikti tik autoriaus paliktą žinutę, kaip jūs ją suprantate, ar natūraliai visada pridedate ir kažką savo?
– Tai yra amžinas ir labai svarbus klausimas (šypsosi). Aš nelabai tikiu formuluote, kad turiu įsigilinti į tai, ką norėjo pasakyti autorius, ir tai perteikti. Šia filosofija netikiu, nes man atrodo, kad toks požiūris yra labai arogantiškas, – aš geriausiai žinau, ko norėjo autorius, ir dabar visa tai perteiksiu...
Tiesa, toks požiūris dažnai pasitaiko akademiniame pasaulyje ir konkursuose, ten neretai atsiranda vadinamųjų advokatų, kurie gyveno su kompozitoriais ir labai gerai žino, ko jie norėjo. Aš šiais dalykais ne visai tikiu, žinoma, kiekvienas kompozitorius turi savo stilių, kiekvienas jų gyveno unikalų gyvenimą ir turėjo savo temperamentą, taip pat jie kūrė tam tikrose epochose, tad šie dalykai yra svarbūs ir negali apie tai nieko neišmanydamas groti tiesiog taip, kaip norisi.
Visi šie su kūrėjais susiję momentai gali padėti geriau juos pažinti ir suprasti. Tačiau visada turi būti pusiausvyra tarp įsigilinimo į kompozitorių, jo stilių ir paties atlikėjo indėlio. Atlikėjas nėra sterilus robotas, kuris atliks tai, kas parašyta natose, – jis taip pat yra savotiškas kūrėjas, galbūt antrinis, bet jis iš tų natų, tų negyvų ženkliukų penklinėje turi atgaivinti muziką, kad ji taptų gyva.
To neįmanoma padaryti visiškai steriliai, todėl tam tikra dalis subjektyvaus pajautimo yra be galo svarbi.
– Jei yra žinutė, kurią stengiatės perduoti savo klausytojams, kokia ji?
– Muzika, kuri yra parašyta genijų, savyje koncentruoja labai svarbias gyvenimo tiesas, nes, kad ir koks genialus būtų kūrėjas, jis kuria apie žmogų, jo išgyvenimus, mintis, apie jo būseną. Tai yra universalūs dalykai, ir visų pirma tai yra emocinis pasaulis. Na, o klausytojui man svarbiausia perteikti tą ypatingą muzikos pasaulį, muzikos stebuklą. Kartais su kūriniais vėl prie jų sugrįždamas dirbu 10–15 metų ir kam reikalingas šis darbas?
Tam, kad man atlikus kūrinį žmonės kažką pajaustų, ką nors išsineštų iš to koncerto ir būtų įkvėpti. Muzika praeina, jos negali parsinešti į namus, tai veiksmas, kuris vyksta laike, tad aš noriu pasidalinti tuo muzikos stebuklu, jos džiaugsmu, tuo neįtikėtinu talentu, dėl kurio ji buvo sukurta ir, tikiuosi, talentingai atlikta (šypsosi), tai man atrodo svarbiausia.
– Esate tiek užsienyje, tiek Lietuvoje pripažintas ir itin vertinamas muzikantas. Ką išskirtumėte savo karjeroje kaip didžiausią laimėjimą?
– Tiesą sakant, apie tai negalvoju, nes visas gyvenimas su muzika yra vientisas procesas ir iš jo ištraukti tik tam tikras detales, mano manymu nėra prasmės.
Būna ir sunkesnių momentų: kartais jaučiu mažiau įkvėpimo, kaip visi mes žmonės, kartais tiesiog tingisi kažką daryti, bet niekada nesu suabejojęs muzika. Tai yra labai ypatinga sritis, kad kai ją lygini su kitais dalykais, vykstančiais gyvenime, žinoma, tai labai subjektyvus žvilgsnis, bet man, kaip muzikantui, visa kita tarsi netenka prasmės. Tai begalinis ir nesibaigiantis procesas, kiek gali tobulinti pats save, gilintis, – tam nėra pabaigos.
Muzikos yra tiek daug, ypač mes, pianistai, esame privilegijuoti ir išlepinti milžiniško nuostabios muzikos pasirinkimo. Būna be galo gera, kai tenka muzikuoti kartu su dideliais muzikantais, tai labai įkvepia.
A. Kniazevas yra ypatingas atlikėjas, ypatingas menininkas, su didžiule vidine energetika ir apskritai, kalbant apie jo biografiją, dažnai filmuose nerasi tokių scenarijų, koks šio žmogaus realus gyvenimas. Ir turbūt šie išgyvenimai, nuopuoliai ir kilimai suteikia tam tikrą galimybę išreikšti emocijas labai plačiu spektru.
Jau lapkričio 17 d. dieną šiuos pasaulinio garso atlikėjus bus galima gyvai išgirsti Paliesiaus dvare. Bilietus platina Bilietai.lt.
