Kol derinome interviu laiką, Ieva spėjo pabuvoti Los Andžele, Maskvoje. Galiausiai susisiekti su užsiėmusia aktore pavyko, kai ji atvyko į Londoną, kur praleidžia didžiąją laiko dalį.
Senokai iš Lietuvos išvykusi ir užsienyje aktorystės duoną kremtanti Ieva gali pasidžiaugti sėkminga karjera ir darbų gausa. Lietuvos kino mylėtojams aktorė geriausiai žinoma iš filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“.
– Kokia vaga šiuo metu teka jūsų gyvenimas? Ar po filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ turėjote daug įsimintinų vaidmenų?
– Daug laiko skiriu darbui ir karjerai. Džiaugiuosi išsirinkusi aktorės profesiją, nors buvo etapų, kai abejojau ar einu teisingu keliu. Prieš kelis mėnesius pirmą kartą lankiausi Los Andžele, susitikinėjau su kino žmonėmis, dalyvavau aktorių atrankose. Kadangi Amerikoje yra reikalinga darbo viza, tai žiemos pabaigoje tikiuosi ją turėti. Tada galėsiu važiuoti į užjūrį dirbti.
Neseniai Maskvoje įgarsinau ankstesnius projektus, vyko įvairios fotosesijos. Dabar kurį laiką pabūsiu Londone. Kai nesifilmuoju, tuomet keliauju, einu į aktorių atrankas, lankau anglų kalbos akcento kursus, vaidybos pamokas, dirbu su agentais, lankausi filmų premjerose, kino festivaliuose, mezgu pažintis su režisieriais, stengiuosi būti matoma, daug sportuoju. Aš tikiu, kad aktorystėje dešimt procentų lemia talentas, dešimt procentų – sėkmės ir aštuoniasdešimt procentų – darbas.
Atostogų sau praktiškai neleidžiu. Galima sakyti ilgiau kaip dvi savaites neužtrunku vienoje šalyje.
Tik pernai gal dešimt mėnesių praleidau Maskvoje, vaidinau dvejuose serialuose bei vaidybiniame filme. Visur atlikau pagrindinius vaidmenis. Šešiolikos serijų mistiniame detektyviniame seriale „Undinės“ vaidinu policijos viršininkę. Teko daug bėgioti, šaudyti. Detektyviniame seriale „Kulka“ vaidinu Londone užaugusią merginą, kurią persekioja nusikaltėliai. Vaidybiniame filme „Aukščiau visų“ pasakojama graži istorija apie tėvo ir dukters santykius, meilę, vertybes. Vaidinu turtingo verslininko dešinąją ranką. Šie projektai Rusijoje turėtų pasirodyti arba šių metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje.
Labai džiaugiuosi, kad neseniai Budapešte turėjau galimybę vaidinti britų ir amerikiečių seriale „Berlyno stotis“. Vaidinau rusų oligarcho žmoną. Turėjau garbės vaidinti su britų aktoriumi Rhysu Ifansu, kuris geriausiai mums žinomas iš filmo „Noting Hilas“. Jis daug dirba Europoje, Amerikoje. R.Ifansas labai linksmas žmogus, mes juokėmės visas filmavimo dienas. Jis mane labai palaikė, atskleidė kelias aktorines gudrybes. Ir Rhysas man sakė, kad iš manęs daug ko išmoko.
Kažkada Londone viename projekte filmavausi su vokiečių garsenybe Moritzu Bleibtreu, žinomu iš filmo „Bėk, Lola, bėk“. Jis jau seniai dirba Holivude, taip pat teko dirbti su kylančia britų žvaigžde Nicholu Houltu, kuris vaidino „Iksmenuose“. Per aktorinę karjerą pastebėjau, kad kuo aktorius yra didesnė žvaigždė, tuo jis yra paprastesnis, nuoširdesnis. Arba gal man labai pasisekė, bet mano partneriai visada buvo fantastiški.
Rusijoje filmavimo aikštelėse taip pat teko susidurti su labai patyrusiais aktoriais. Pavyzdžiui, dirbau su Vladimiru Vdovičenkovu, žinomu iš serialo „Brigada“. Rusijoje jis yra garsus. Stebindavo, kad jis kai kada kaip vaikas jaudindavosi prieš kameras. Nors jį girdavo ir sakydavo, kad viskas puikiai nufilmuota, jis prašydavo dar vieno dublio, nes norėdavo viską padaryti kuo geriau, netausojo savęs. Dirbau su Michailu Jefremovu, su Konstantinu Chabenskiu. Patiko stebėti jų susikaupimą. Seriale „Undinės“ mano partneris buvo Piotras Fiodorovas. Prie projekto dirbome penki mėnesius ir labai susidraugavome. Gyvenome prie jūros, viename viešbutyje. Daug pagalbos iš jo sulaukiau.
– Įdomu, kurią vietą galėtumėte pavadinti savo namais? Juk kažkur turėtų būti sutelkti jūsų daiktai?
– Juokaudama pasakyčiau, kad namai ten, kur mano batai arba lagaminas. Vis labiau noriu turėti nuolatinį kampą, savo baldus, daiktus. Keliaudama kartais gyvenu viešbučiuose, jei dirbu ilgesnį laiką Maskvoje ar Londone, tai nuomojuosi butą ar apsistoju pas draugus. Man taip pat labai padeda suvokimas, kad kuo mažiau apsikrauni materialiais dalykais, tuo daugiau turi laisvės dvasinio gyvenimo tobulinimui.
Kaip bebūtų, iki šiol namais vadinu Lietuvą. Vilniuje, kuris artimas sielai, gyvena mano brolis su dviem mano mylimais katinais. Į Vilnių grįžtu kartais su reikalais, kartais noriu aplankyti artimuosius, pasivaikščioti po senamiestį, nuvažiuoju prie jūros. Taip susiklostė, kad tenka gyventi svetur, bet visada laukiu iš Lietuvos darbo pasiūlymų. Kiek laisvai bekalbėčiau rusiškai ir angliškai, smagiausia vaidinti savo kalba. Gaila, kad Lietuvoje maža kino industrija.
– Ar teko įveikti tam tikrus rusų ir anglų kalbų slenksčius, kad gautumėte vieną ar kitą vaidmenį?
– Anglų kalbą mokėjau nuo vaikystės, o su rusų kalba buvo kebliau, nors mano tėtis yra rusas, kilęs iš Irkutsko. Šeimoje kalbėjome lietuviškai. Rusiškai šiek mokėjau iš rusakalbių kiemo vaikų. Bet kai prieš šešerius metus atvykau į Maskvą, paaiškėjo, kad rusų kalbos nemoku visai.
Kad gaučiau vaidmenį savo pirmajame rusiškame filme „Startup“, prireikė avantiūros, drąsos ir sėkmės. Buvo ieškoma aktorė rusės maskvietės, studijuojančios filologiją, vaidmeniui. Pasiryžau dalyvauti atrankoje, nors agentė manė, kad šansų turiu mažai. Mane sutikę režisieriai ir prodiuseriai pasijuokė sakydami, kad beveik nekalbu rusiškai, tad ką čia darau. O aš pasakiau, kad noriu to vaidmens. Galiausiai viskas pakrypo ta linkme, kad jiems taip patiko mano juokinga, laužyta rusų kalba, kad jie pakeitė scenarijų – herojė virto lietuve, kuri Maskvoje studijuoja rusų kalbą.
Filmavimo metu buvo daug juokingų istorijų, kai painiojau žodžius ar kurdavau neegzistuojančius žodžius. Prisimenu kartą režisierius manęs paklausė ar „katajus na konkach“ (čiuožiu pačiūžomis). Aš nutariau, kad „konki“ nuo žodžio „kon“ (arklys) yra kažkokie maži arkliukai. Režisieriui laužyta kalba pasakiau, kad lėtai judėti galiu, bet bėgti negaliu. Jis kreivai į mane pažiūrėjo, bet neperklausė. Pasakė, kad suorganizuos treniruotę. Dar paklausė „est li u menia svoji konki“ (ar aš turiu nuosavas pačiūžas). Galvoju iš kur galėčiau turėti mažus arkliukus. Bet juokais pasakiau, kad „poka net, no skora budet“ (kol kas nėra, bet greitai bus). Kai išsiaiškinome apie ką eina kalba, režisieriui pasakiau, kad nereikalingos treniruotės, nes nuo vaikystės puikiai čiuožiu.
Per kokius vienerius metus išmokau rusiškai kalbėti praktiškai laisvai. Tačiau rusai neretai nori, kad kalbėčiau su akcentu. Anglijoje yra kitaip. Jeigu nori vaidinti ne Rytų Europos ar Rusijos asmenis, tada turi labai švarinti akcentą.
– Su kokiais dar iššūkiais filmavimo aikštelėse teko susidurti?
– Rusų seriale „Baudėjas“ apie pokarį vaidinau muzikos mokytoją. Seriale rankose pirmą kartą laikiau smuiką ir akordeoną. Man davė valandą laiko, per kurią smuiku turėjau išmokti Antonio Vivaldi „Metų laikų“ pradžią. Vėliau muzikos mokytojas akordeonu per pusvalandį mane išmokė groti vieną dainą. Esu muzikali, esu mokiusis skambinti pianinu.
Labai įdomi patirtis buvo filmuojantis istoriniame filme apie IX amžiaus Rusią. Vaidinau merginą, kuri augo trokšdama atkeršyti savo tėvų žudikams. Keliose treniruotėse su kaskadininkais išmokau kautis kardais, durklais, kirviais. Kadangi esu sportiška, aktyvi, man buvo be galo įdomu. Filme teko joti ant žirgo. Iki tol ant žirgo esu sėdėjusi kokius penkis kartus ir ristele bandžiusi pajoti. Tačiau tą kartą, nors siautė pūga, sėdau ant žirgo ir pasileidau šuoliais. Visi buvo sužavėti, kad man taip gerai pavyko. Dabar Londone tęsiu jojimo treniruotes, noriu išmokti kuo profesionaliau joti.
Atėjus į bet kokį projektą visada paklausiu ar bus kovos scenų, susišaudymų, griuvimų, bėgimų.
Seriale „Undinės“ teko filmuotis po vandeniu. Nuo vaikystės gerai plaukiu, nardau. Filmavimai vyko baseine, šešių metų gylyje. Buvo dvi naktinės pamainos ir, žinote, po aštuonias valandas praleisti po vandeniu yra sudėtinga. Atsimenu visą kitą savaitę man iš ausų ir iš nosies vis išbėgdavo vanduo, jaučiasi taip, tarsi visos smegenys plaukiotų chloruotame baseino vandenyje.
Pernai vėlyvą rudenį mums su partneriu teko lįsti į jūrą su vasariniais drabužiais. Tuo metu siautė didžiulis uraganas, visa filmavimo grupė vilkėjo pūkines striukes, mūvėjo kepures, pirštines. Buvo labai šalta. Mums reikėjo nerti po vandeniu. Bet ekstremalumai neleidžia pamiršti filmavimų. Visus triukus stengiuosi atlikti pati.
Rusų seriale „Jaunimas“ gavau baikerės vaidmenį. Prašiau, kad pačiai leistų vairuoti motociklą, bet, deja, apmokymams nebuvo nei laiko, nei tam skirta biudžeto – mane pakeitė tikra baikerė.
– Ar dėl vaidmens teko ryžtis išvaizdos pokyčiams?
– Teko ir aš mėgstu eksperimentus. Kai vaidinau koviniame filme apie IX amžiaus Rusią, visą mėnesį mano plaukai buvo oranžinės spalvos. Kai buvo kuriamas filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ su režisieriumi Donatu Ulvydu buvome aptarę, kad plaukų kirpimo scenoje man juos nuskus plikai. Bet po filmo aš turėjau kitą projektą, kur turėjau būti su plaukais. Teko išsiversti su peruku. Jei reikėtų, dėl vaidmens galėčiau ir numesti, ir priaugti svorio. Labai norisi būti kuo toliau nuo savęs. Grimo meistrų prašau, kad padarytų mano personažą kuo drastiškesnį, nes taip įdomiau vaidinti. Mielai vaidinčiau kreivą, negražią. Nors sakoma, kad suvaidinti save yra sunkiausia.
– Kaip ruošiatės vaidmeniui?
– Atsakingai ruošiuosi kiekvienam vaidmeniui. Žiūriu dokumentinius, vaidybinius filmus apie tam tikrus įvykius ar laikmetį, skaitau knygas. Aikštelėje nesiblaškau, nuo pradžios iki pabaigos stengiuosi likti vaidmenyje, kad išlaikyčiau reikalingas emocijas. Be abejo tame yra daug įtampos, streso. Tiems, kurie nori būti aktoriais, sakau, kad jeigu jie gali daryti kažką kito, geriau tegu nesirenka šios profesijos. Tik jei negali be to gyventi ir yra įsitikinę, kad tai jų pašaukimas, tada pirmyn.
– Kur ieškote atgaivos po stresinių situacijų? Juk ne visada lengva rasti dvasinę ramybę, ypač susidūrus su išsiskyrimais, netektimis, artimų žmonių mirtimis. Jūsų mama mirė prieš pat pradedant filmuoti „Emilija iš Laisvės alėjos“. Kaip radote jėgų tragedijos akivaizdoje tęsti darbus, gilintis į vaidmenį? Ar nesinorėjo nuo visko atsiriboti?
– Tai, kad gavau Emilijos vaidmenį, mama žinojo ir labai džiaugėsi. Šiuo filmu norėjau išreikšti padėką mamai, įteikti savotišką dovaną. Filmavimo metu visada jaučiau jos buvimą šalia. Ir tai labai padėjo kuriant šį vaidmenį. Gyvenime tenka išmokti tvarkyti su skausmu, praradimais. Gal keistai nuskambės, bet kuo daugiau aktorystėje turime stiprių patirčių, tuo didesnis yra mūsų bagažas. Aš tai vadinu aktorystės dėžute, iš kurios tam tikru metu išsitraukiu reikalingą išgyvenimą, kuris padeda filmavimo aikštelėje iššaukti tikras emocijas.
Eiliniai žmonės stengiasi skausmingus įvykius kuo greičiau pamiršti, nuslopinti. Aktoriai yra savotiški sadamazochistai, mes visas patirtis laikome paviršiuje, nuolat velkame didžiulį siaubų maišą, kad reikalingu metu jie mums padėtų įsijausti į vaidmenį.
Didžiausią atgaivą teikia kelionės. Labai domiuosi kitų šalių kultūra. Bandau tobulėti dvasiškai ir fiziškai – mėgstu sportą, padeda plaukimas, meditacija, joga. Balanso ir ramybės ieškau, kai nedirbu. Darbo metu, priešingai, neri į tą stresą.
– Ar nesijaučiate rampų šviesoje vieniša?
– Gal taip ir nutinka kažkokiais momentais. Kai neturiu darbų jaučiuosi vienišesnė, nes juokauju, kad darbas yra mano antroji pusė. Kai dirbu esu laiminga. Bet su laiku atėjo suvokimas, kad gerai pažindamas save, tu nebebūsi vienišas. Nes mes patys sau esame geriausi draugai. Jei nedraugaujame su savimi, nežinome ko norime, tada jaučiamės vieniši ir ieškome paguodos aplinkiniuose. Aišku, tai nereiškia, kad turime atsiriboti nuo mums brangių žmonių.
– Nuolat keliaujančiam žmogui turėti artimą draugą sudėtinga. Ar šiuo metu jūsų širdis yra laisva?
– Šiuo metu artimo draugo neturiu. Galvoju, kad meilė ateina tada, kai esi jai pasiruošęs. Manau, kad kai atsiras mylimas žmogus, tada atsiras ir stabili gyvenamoji vieta nepriklausomai, kad važinėsiu. Tikiu, jog viską galima suderinti. Labai noriu didelės šeimos, man patinka vaikai, aš mėgstu gaminti. Žinoma, antroji pusė turėtų būti labai supratingas žmogus, meniškas, kūrybingas, nors nesvarbu kokia bus jo profesija.
– Kokie jūsų artimiausi planai?
– Lapkričio 21 dieną švęsiu 30 metų gimtadienį. Sukviečiau drauges iš viso pasaulio, vyksime į Kiprą prie jūros, kur bent savaitę nerūpestingai pasimėgausime gyvenimu. Mano tėtis gyvena Kipre. Ši valstybė man labai svarbi. Studijuodama vasaromis važiuodavau į Kiprą dirbti padavėja. Norėjau būti finansiškai nepriklausoma. Po to ten buvau susiradusi draugą, todėl man teko nemažai skraidyti tarp Lietuvos, Kipro ir Londono. Tėvai mane kelis kartus buvo aplankę Kipre ir svajojo kažkada ten persikraustyti gyventi. Tėčio likimas taip ir susiklostė, o aš ta proga turiu antrus namus gražioje vietoje.
