Šiais metais festivalis sulaukė daugiau kaip 3000 naujai sukurtų filmų paraiškų, iš kurių į šį unikalią pasakojimo formą ir kūrybinę drąsą akcentuojantį konkursą pakviesti tik 12 debiutuojančių dokumentinio kino kūrėjų filmų.
„Šio filmo kelionė prasidėjo prieš dešimt metų, kai atvykau į Lietuvą kaip „Erasmus” studentas ir susipažinau su kolumbiečiu, atvykusiu savo akimis pamatyti šalies, iš kurios kilęs vienas mylimiausių Kolumbijos visuomenės lyderių Antanas Mockus.
Tą dieną pradėjau ilgą pažinties kelionę su Antanu ir jo šeima. Nuvykęs į Bogotą – triukšmingą Kolumbijos metropolį, jo centre atradau šios šeimos namus – ramybės ir kūrybos salą, kurioje visi kalba lietuviškai, vaikams duodami lietuviški vardai ir dainuojamos lietuviškos dainos.
Ten sutikau Nijolę Šivickas – nepriklausomą tvirto charakterio moterį, menininkę, Antano mamą. Pradėjęs filmuoti galvojau apie biografinę istoriją, portretą, bet šiandien su komanda pristatome filmą apie meilę ir kūrybą, apie šeimą, atmintį ir laisvę”, – mintimis po pasaulinės premjeros dalijosi filmo režisierius italas Sandro Bozzolo.
Dokumentinio filmo „Nijolė” pasakojimo centre – menininkė N.Šivickas ir jos sūnus A.Mockus – antros kartos imigrantas, buvęs Kolumbijos universiteto rektorius, du kartus Bogotos meras, tris kartus kandidatas į Kolumbijos prezidentus, dideliems pokyčiams įkvėpęs ne vieną Kolumbijos visuomenės kartą ir visame pasaulyje tapęs pavyzdžiu politiko, veikiančio visuomenės labui be korupcijos šešėlio.
Antano mama N.Šivickas (1925–2018 m.) – nenuilstanti skulptorė, po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos bėgusi nuo sovietinio režimo, mokiusis Štutgarto meno akademijoje ir visą aktyvų kūrybinį gyvenimą praleidusi Kolumbijoje, kur mažai kalbėjo apie savo praeitį, bet atkakliai dirbo ir viena pati savo vaikus užaugino lietuviais.
„Įspūdžiai iš festivalio labai geri. Kitaip būti negali, nes tai vienas svarbiausių festivalių tiems kūrėjams, kurie savo dokumentiniuose filmuose siekia kalbėti kino kalba. Tai tikra kino kūrėjų šventė, kurioje nuolat skamba žodis „filmmaker” (liet. filmo kūrėjas). Šių metų festivalio šūkis – „Positive distrubance” (liet. „Pozityvus trukdymas”), mano manymu, puikiai atspindi jo bendrą politiką.
Festivalio programos sudarytojai neieško lengvai „parduodamų” filmų, populiarių temų. Jie nuolat kelia kokybės kartelę ir kūrėjams, ir žiūrovams, todėl tapti tokio festivalio programos dalimi – svarbus pripažinimas ir puikus tolesnės tarptautinės kelionės startas. Vis dėlto aš labiausiai laukiu premjeros Lietuvoje, jos žiūrovų, kūrėjų ir dalies filmo herojų susitikimo, kuris, tikiu, kiekvienam taps savaip svarbiu išgyvenimu”, – tolesne filmo kelione neabejojo prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė.
Kartu su S.Bozzolo filmą kūrė scenarijaus bendraautorė kolumbietė Marija Cecilia Reyes bei gausi lietuvių komanda – montažo režisierė Silvija Vilkaitė, kompozitorė Lina Lapelytė, garso režisierius Vytis Puronas, koloristas Justinas Vencius ir prodiuserė D.Vildžiūnaitė.
