Šio sprendimo rezultatas – jau antrus metus pasirodantis „Dzūkų kalendorus“. Šiemet spaustuvės dažais kvepia net du kalendoriai – sieninis, papuoštas garsių Lietuvos dzūkų Mikalojaus Konstantino Čiurliono, Petro Bingelio, Veronikos Povilionienės, Adolfo Ramanausko-Vanago, Simono Konarskio, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Dalios Tamulevičiūtės ir kitų žinomų asmenybių portretais, ir dzūkiškų vietovių retro fotografijomis išmargintas stalo kalendorius.
Nespalvotos, praėjusio amžiaus nostalgija dvelkiančios nuotraukos vaizduoja įvairias Dzūkijos vietoves, Seinų kunigų seminariją, Kurnėnų mokyklą, Punios piliakalnį, Merkinės turgaus aikštę, Druskininkų pušynus, Kapčiamiestį, Lazdijus, o fotografijas lydi žaismingos dzūkiškos patarlės. „Ankscyvas dancis rakinėja, o vėlyvas akis krapščinėja“, primena mums kalendorius, o atvertęs kitą puslapį regi, kad „vakar buvo šakar makar, o nūnai – tai jau ne vakar“.
Sieniniame kalendoriuje tokių įdomybių dar daugiau – tikras dzūkas čia atpažins daugybę savo kraštui būdingų dzūkiškų pasakymų, su Dzūkija mažai ką bendro turintis tautietis sužinos, ką reiškia „an kaunierų važinėc“, „kiaušis nenuvirst nuo galvos“ ar „palos užsisukė“.
Be to, kalendorius supažindina ir su dzūkiškai gėrimais – bruknių gira, laukinių obuoliukų alumi, sula, duonos ir džiovintų mėlynių gira bei kitais gardžiais gėrimais, mat, anot J.Žitkausko, „galva neveiks, jei skrandis bus tuščias ir pilvas neprikimštas.“ Kalendorių ypatybė – čia nerasite nė vieno bendrinės lietuvių kalbos žodžio, viskas dzūkiška nuo sausio iki gruodžio.
Priešaky – didžioji kalendorių pristatymų virtinė. Pirmasis renginys įvyks jau lapkričio 7-ąją Lazdijų krašto muziejuje, o didysis „Dzūkų kalendoraus“ pristatymas lapkričio 18-ąją vyks Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje. Šiame renginyje žada dalyvauti kalendorių papuošusi dzūkė V.Povilionienė, poetas, eseistas Rimvydas Stankevičius, Algimantas Aleksandravičius, kurio 4 fotografijos puikuojasi kalendoriuje, etnologė Nijolė Marcinkevičienė, parūpinusi kalendoriui dzūkiškų gėrimų receptus, dzūkiškus žodžius ir frazeologizmus leidiniui pateikusi kalbininkė Asta Leskauskaitė ir daug kitų žinomų veidų.
Ta proga – trumpas pokalbis su kalendoriaus tėvu, kalendorius išleidusios asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ pirmininku Juozu Žitkausku.
– Kaip pamėgote kalendorius? Gal vaikystėje, mat popieriniai kalendoriai technologijų eroje daug kam gali asocijuotis su nostalgija ir tolimais prisiminimais?
– Turiu priklausomybę nuo kalendorių, net viena mano eilėraščių knyga vadinasi „Budintis kalendorius“. Kiek prisimenu, dar ankstyvoje vaikystėje, kai nemokėjau skaityti, rankose laikiau kalendorių. Būdavo šventė, kai gruodį mama iš Druskininkų parveždavo sieninį kalendorių. Uostydavau jį taip, kaip uosčiau knygas, iki šiol pamenu tą kvapą.
Bręstant ir einant į gyvenimo pilnatvę, kalendoriuų formos keitėsi, jų daugėjo, o šiandien mano namuose, kiekvienoje erdvėje, kurioje leidžiu laiką, turi būti kalendorius.
– Esate minėjęs, kad kalendoriaus idėjos imtis nusprendėte tada, kai neradote norimo kalendoriaus knygyne. Kokie gi tie reikalavimai geram kalendoriui? Ko pasigedote pasiūloje?
– Kalendorių išleidžiama labai daug, bet ne visi pasiekia knygynus. Dažnai didžiųjų knygynų nepasiekia edukaciniai, pridėtinę vertę turintys kalendoriai, o jų lentynose nugula šuniukai, kačiukai, gėlytės bei peizažiukai. Daug kalendorių leidėjų naudojasi nemokamomis nuotraukų platformomis internete ir tokių kalendorių pilni knygynai.
Pamenu, tą kartą išėjau iš knygyno nusivylęs ir įsigijau eilinį kalendorių su peizažais tik todėl, kad rugsėjo mėnesio lape buvo pavaizduotas gražus baravykas. Manau, kad edukacinį „Dzūkų kalendorių“ privaloma turėti kiekvienam save gerbiančiam dzūkui, mat esama dzūkų, kurių dzūkiškumas apsiriboja vien samanės gėrimu ir gyvenimu Dzūkijoje.
– Kodėl šiandienos skubančiam, lekiančiam, planšetėmis ir išmaniaisiais telefonais apsikrovusiam žmogui reikalingas spausdintas kalendorius?
– Kartais tenka išgirsti, ypač iš jaunų žmonių, kad kalendoriai išeina iš mados, jie nėra patrauklūs, juos keičia elektronika. Vis dėlto patirtis rodo, kad popierinių kalendorių išleidžiama labai daug, jie dar turi prasmę ir vietą.
Neatsitiktinai šiemet pasirodė du kalendoriai. Jie, mano manymu, pritaikyti dviem kartoms – sieniniu gali susižavėti vyresnio amžiaus žmonės, o stalinis kalendorius skirtas jaunesniam, dirbančiam žmogui.
Esu popierinių kalendorių šalininkas ir manau, kad dirbančiam žmogui daug patogiau ir greičiau atsiversti popierinį kalendorių, neblaškomą nei ryšio sutrikimų, nei įeinančiųjų skambučių.
– Papasakokite apie kalendoriaus sudarymo procesą. Kaip visa tai atrodė, kiek laiko užtruko?
– Šių metų kalendorius pasirodė pernai spalio pabaigoje, o jau nuo lapkričio mėnesio ėmiau gludinti 2019-ųjų kalendoriaus idėją. Turbūt visas procesas užtruko apie metus, nes idėją reikia išnešioti, šio bei to atsisakyti, o realus darbas prasidėjo ankstyvą pavasarį.
Naujieji kalendoriai pareikalavo daugiau pastangų ne tik dėl to, kad šiemet pasirodė du, o ne vienas kalendorius, bet ir todėl, kad juose puikuojasi ne vieno žmogaus padarytos fotografijos, bet įvairios nuotraukos, rastos muziejuose, paimtos iš skirtingų žmonių, su kuriais reikėjo susisiekti, viską suderinti.
