Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje”. (Mt 5,1-12a)
KASDIENYBĖS ŠVENTIEJI
Šventumas iš tiesų yra labai paprastas dalykas, nes yra betarpiškai susijęs su kasdienybe. Tai kiekvieno mūsų gyvenimo, mūsų įprastinių darbų, įprastų pokalbių, žmonių tarpusavio santykių dalis. Šventumas neatsiranda, tarsi nuleistas iš dangaus, bet jį kuriame mes diena iš dienos, taip, kaip kasdien duodame maisto kūnui, kad vaikas taptų suaugusiu žmogumi.
Kiekvienos parapijos ir kiekvieno mūsų gyvenime tikrai yra šviesių ir neklastingų žmonių, mokančių visus priimti maloniai ir švelniai. Jie moka reikiamu momentu išsakyti savo nuomonę, o tada, kai to reikia, patylėti. Jie šypsosi su besišypsančiais ir verkia su verkiančiais. Keista, tačiau niekas apie juos paprastai garsiai nešneka, panašiai, kaip, matydami gražų namą, nekalba apie jo pamatus, nors kaip tik ant jų remiasi visas pastatas.
Kartais norėtųsi paklausti savęs, kaip juos vertina Dievas. Manau, kad Jis pavadins juos savo gražiausiais kūriniais, nes nėra nieko nuostabesnio, kaip tokie žmonės, išsklaidantys mūsų pasaulio horizontuose besikaupiančią tamsą. Nesuklystume, manydami, kad jų dėka laikosi pasaulis.
Šventumas yra paprastas…
Jam pasiekti reikalingas širdies nuolankumas. Tai nusistatymas, liepiantis užleisti vietą kitam, tuo pat metu nenuvertinant savęs. Toks žmogus nesididžiuoja savimi, bet aiškiai suvokia kiekvieno žmogaus vertę. Jis pats nelipa ant pjedestalo, nors kiti, matydami tokią būdo savybę, jaučiasi mylimi, pagerbti, įvertinti ir nuoširdžiai priimami.
Šventumui reikia sielos paprastumo, kai nesiekiama ką nors nuteisti, kai išmokstama piktai nežvelgti į kito žmogaus poelgius ir saugomasi nereikalingų žodžių. Paprastame žmoguje nerasime vietos blogoms užmačioms, nors drauge jis visuomet pasisako už tiesą. Gyvenant šventume išmokstama pataisyti žmogaus elgesį, jo neįžeidžiant, atkreipti dėmesį į klaidą, neverčiant pasijusti blogai, įvardijamas blogis, bet nežlugdomas žmogus.
Šventumui reikalinga gili vidinė tyla, kai kiekvienoje situacijoje pirmiausia ieškoma gilaus vidinio dialogo su Dievu. Iš Jo semiamasi išminties, Jame visuomet ieškoma poilsio, kad būtume pasirengę naujai dienai, naujiems sunkumams ir naujiems džiaugsmams. Tyloje visuomet yra vietos kitiems. Ji padeda nepraleisti pro akis sutinkamų žmonių vertės ir problemų. Šventumu gyvenantis žmogus daug klausosi ir mažai kalba. Kalboje jis visuomet atvirai pasisako už gėrį, neapsimetinėdamas, neieškodamas dviprasmiškų žodžių, ir išvengdamas piktų užuominų, jeigu šalia nėra to žmogaus, apie kurį kalbama. Tyla priartina Dievą ir leidžia Jį susitikti
Šventumui reikalingas autentiškumas, kai visuomet sakoma „taip“, jei „taip“ ir „ne“, jeigu „ne“. Šventumas kuria nedviprasmiškus santykius ir niekuomet nesudaro galimybės pabrėžti savo vertę, suniekinant kitą. Jis nesusitelkia į taip vertinamas ir išgyvenamas „žmogiškąsias vertybes“, todėl nedaro dviprasmiškų dalykų, kuriuos būtų galima suprasti ir išsiaiškinti tūkstančiais būdų.
Šventumas – tai Dievo mums duotas pašaukimas, skirtas ne kai kuriems išskirtiniams asmenims, bet kiekvienam iš mūsų. Tai visuotinis pašaukimas, kuriuo esame kviečiami dalytis ir juo gyventi. Mes gyvename drauge, padėdami vieni kitiems ir eidami tuo pačiu keliu, mėgindami jame atpažinti tai, ką Viešpats Jėzus išsakė savo palaiminimuose.
Palaiminti mes…
Mons. Adolfas Grušas (www.vaticannews.va/lt/).
