„2019-ųjų festivalį galime pradėti planuoti jau net ir rytoj!“ – šypsodamasis sakė Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas savo kolegėms – latvei Ditai Rietumai ir estei Edai Koppel ir Niujorko Baltijos šalių kino festivalio organizatoriams, susirinkusiems į trišalį susitikimą Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate. „Kai šis festivalis įvyks trečią ar penktą kartą, galėsime daugiau kalbėti apie jo ilgalaikį poveikį Lietuvos kultūros ir kino sklaidai, bet kinas, be jokios abejonės, šiandien yra gana stipri lietuvių kultūros dalis, kuri gali pristatyti mūsų pasaulėžiūrą, talentus ir mūsų istoriją pasauliui“, – teigė R. Kvietkauskas.
Per festivalio uždarymą organizatoriai džiaugėsi, kad Baltijos šalių kinas sulaukė didelio publikos ir spaudos susidomėjimo. „Dabar, praėjus kelioms dienoms po festivalio, atslūgus įtampai ir adrenalinui, bandome pažvelgti iš šalies į nubėgtą keturių dienų kino distanciją, – sakė Lietuvos kultūros atašė JAV Gražina Michnevičiūtė. – Baltijos šalių filmus pažiūrėjo daugiau nei tūkstantis žiūrovų, pasirodė pirmieji spaudos atsiliepimai. Ir tai, manome, jau yra sėkmė. Pasirodo, ir Niujorke galima rasti kelią naujam kino festivaliui.“
Viena pirmųjų festivalio organizatorių LR generalinio konsulato Niujorke projektų vadovė Sondra Litvaitytė sakė, jog šis festivalis yra labai reikšmingas įvykis. „Žengiame tik pirmuosius žingsnius pristatydami Baltijos šalių kiną išrankiai ir reikliai Niujorko publikai, pripratusiai prie gausios kultūrinių renginių pasiūlos. Mums labai svarbu, kad festivalis neliktų tik vienetinis sėkmingas produktas, o taptų kasmetiniu, išskirtiniu ir labai laukiamu festivaliu,“ – teigė S. Litvaitytė.
Žiūrovus domina dokumentika
Festivalio metu daugiausia žiūrovų dėmesio sulaukė šiemet pastatytas latvių režisierių Laurio Abele ir Raičio Abele istorinis filmas „Baltijos gentys“ (Baltic Tribes) ir Arūno Matelio dokumentinis filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“.
Šį filmą apie vienas sudėtingiausių dviračių lenktynių „Giro d‘Italia“ ir lyderių užnugaryje esančius sportininkus, neturinčius teisės į asmeninę pergalę, Lietuva pasirinko kandidatu siekti „Oskaro“ apdovanojimo Geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Tad buvo itin džiugu, jog į filmo premjerą Niujorke atėjo ir keli JAV Kino meno ir mokslo akademijos nariai, balsuojantys „Oskarų“ atrankoje už Geriausią filmą užsienio kalba.
Filmas daugeliui žiūrovų paliko itin stiprų įspūdį, tad jie įdėmiai klausėsi po peržiūros A. Matelio ir Niujorke gyvenančio kino krito Luko Brašiškio pokalbio. „Šis sportas turi labai stiprią žmogiškąją pusę dėl to man buvo labai gaila, kad dauguma sukurtų filmų apie dviratininkus yra arba apie Armstrongą (garsiausias JAV dviratininkas Lance Armstrongas – aut. past.) arba dopingą, – sakė režisierius. – Dviratininkai man labiau primena vienuolius ar XVI a. kovotojus, nei sportininkus. Kiek kartų šeimoje kažkas pasiaukoja vienas dėl kito? Šis filmas – tai metafora mūsų gyvenimui“.
Po filmo premjeros Niujorke gyvenantis kino režisierius Vincas Sruoginis sakė, kad filmas jam labai patiko. „Jis toks poetiškas, struktūra tokia ritmiška, žiūrėdamas filmą jaučiausi taip – tarsi pats būčiau dalyvavęs lenktynėse“, – komentavo režisierius.
Virginijos Vareikytės ir Maximilieno Dejoie dokumentinė juosta „Aš už tave pakalbėsiu“ – septynios jautrios gyvenimo istorijos apie KGB veiklą Lietuvoje sujaudino daugelį žiūrovu savo netikėtu ir jautriu pasakojimu. Matyt, todėl po peržiūros niujorkiečiams buvo įdomu sužinoti, kaip buvo kuriamas filmas ir aptarti kartu su režisiere ir kino kritiku L. Brašiškiu sovietinės okupacijos laikotarpį. Anot V. Vareikytės, iš tiesų pasiteisino sprendimas filmą kurti kartu su italais: „Jie pažvelgė į mūsų istoriją iš šalies ir davė gerų patarimų. Pavyzdžiui, pasiūlė daugiau akcentuoti žmonių emocinę traumą, patirtą okupacijos metu, ir negaišti laiko aiškinant istorinius faktus.“
Per diskusiją su režisiere viena amerikietė žiūrovė išreiškė nuostabą, jog filmo herojai nerodė pykčio buvusiems KGB darbuotojams, atrodė ramūs ir susitaikę su savo likimu. Pasak V. Vareikytės, disidentai priešindamiesi sovietų valdžiai žinojo, už ką jie kovoja ir koks likimas vardan laisvos Lietuvos jų laukia. Režisierė mano, kad tokie įsitikinimai iki šiol jiems padeda gyventi su skaudžiais prisiminimais.
Istorijos pamokos
Baltijos šalių kelią į nepriklausomybę ir nelengvą reformų laikotarpį įdomiai atspindėjo estų režisieriaus Jaako Kilmio veiksmo komedija „Disidentai“ ir Estijos kino meistrų Raimo Jõerando ir Kiuro Aarma ironiška dokumentinė juosta „Rodeo“.
Festivalyje iš viso parodyta aštuoniolika Lietuvos, Latvijos ir Estijos filmų: nuo klasikos iki naujausių trumpametražinių ir ilgametražinių vaidybinių, dokumentinių ir animacinių filmų. Sudaryti patrauklią programą padėjo žinomas nepriklausomas amerikietis kino ekspertas Donaldas Dewey’ėjus, iš viso peržiūrėjęs net 125 filmus.
„Istorinių pagirių jausmas – neišvengiamas Baltijos šalių kūrybiniuose darbuose. Penkiasdešimt metų trukusi sovietų okupacija baigėsi prieš 28-erius metus, prieš tai dar buvo naciai ir pirmoji sovietų okupacija. Ši realybė persmelkė daugelį festivalyje pristatytų filmų, kartais dramatiškai, o kartais netgi komiškai, – komentavo D. Dewey‘ėjus. – Svarbiausias kriterijus renkantis filmus – jis turi būti geras. Pirmiausia kokybė ir tik po to šalis, kurioje filmas sukurtas.“ Programos sudarytojui asmeniškai labiausiai patiko latvių filmas „Mama, aš tave myliu“ bei lietuvių klasikos miuziklas „Velnio nuotaka“, šis jam priminė garsią roko operą „Jėzus Kristus superžvaigzdė“.
Pagrindinio festivalio partnerio Skandinavijos kultūros namų Niujorke švietimo ir kultūros programų direktorius Kyle‘as Reinhartas džiaugėsi sėkmingu Baltijos šalių kino festivalio startu ir produktyviu bendradarbiavimu. Šiais laikais partnerystė svarbi ir rengiant didelius projektus ir kuriant filmus. „Nė viena Europos šalis nebekuria filmų pati viena. Skirtingų šalių bendradarbiavimas vyksta visoje Europoje. Tarkim, švedai ir estai kuria kiną kartu. O Šiaurės šalys ieško bendradarbiavimo galimybių su Baltijos šalimis. Tai ir yra viena pagrindinių priežasčių dėl ko tapome šio festivalio partneriais, nes norime atvežti daugiau Baltijos šalių filmų į Skandinavijos kultūros namus ir atspindėti Europos vienybę,“ – sakė K. Reinhartas.
Šių metų Niujorko Baltijos šalių kino festivalio organizatoriai jau kitą savaitę susės prie apskrito stalo aptarti savo pirmojo „kūdikio“ gimimą ir jau netrukus žada paskelbti 2019-ųjų kino šventės datą.
Baltijos šalių kino festivalį organizavo Lietuvos ir Estijos generaliniai konsulatai, Latvijos garbės konsulatas Niujorke, Lietuvos kultūros institutas ir LR kultūros atašė, bendradarbiaujant su nacionaliniais Baltijos šalių kino centrais ir pagrindiniu festivalio partneriu Skandinavijos kultūros namais.
