Net krūpteliu, kai mano kuprinės užtrauktuko garsas nuaidi palubiais. Pianino kvietimas romantiškas, bet kartu ir komiškas. Atrodo, kad jis, niekieno nepalytėtas, liūdnai prisipažįsta: iš tiesų aš – tik baldas.
Po penkių valandų pro dar vieną tokį baldą praeinu ir Vilniaus geležinkelio stotyje. Jo graudaus prisipažinimo klausosi tiktai būrelis tuščių sėdmaišių. Šie tylos koncertai galėtų tapti kopijavimo kultūros simboliu.
Žinau, iš kur tas kvietimas, ta idėja statyti pianiną traukinių stotyje. Jau gal dešimtmetį keletas jų stovi Šv.Pankracijaus stotyje Londone. Ta stotis didelė, tarptautinė. Ten milžiniškos erdvės gaudžia visų tautybių keliautojų, kavinių, parduotuvių, restoranų, traukinių skleidžiamais garsais. Todėl jei kas nors ima skambinti pianinu, nesigirdi, kol prieini prie pat. Gali eiti sau toliau, gali sustoti. Gali pats bakstelėti į klavišus ir patikrinti, ar dar prisimeni kažkada vaikystėje išmoktą sonatą ar fugą.
Pro šiaip sau baksnojančius praėjau ne kartą. Bet buvo ir taip, kad sustojau, kiek leido tvarkaraščiai, klausiausi puikių pianistų, gal net žvaigždžių, kurioms atsitiktinė publika plodavo, prašydavo pakartoti. Todėl mėgstu paslampinėti toje stotyje ir patikrinti, kas skambina pianinais.
Tų atsitiktinių koncertų klausytojai – tarsi suokalbininkai, trumpam susibūrę į „nieko bendro neturinčiųjų bendriją“, dar neaprašytą filosofo Alphonso Lingio. Nieko bendro, išskyrus nuojautą, kad ta bereikšmė, niekam jokios naudos neatnešanti muzika mums leidžia minioje atpažinti vienas kitą kaip tos pačios kultūros dalyvius.
Jie ramina, kad kultūra dar gali mus suvienyti tolumoje grumenant pranešimams apie klimato katastrofą, civilizacijos griūtį, šaltojo karo virtimą karštuoju ir taip toliau. Kol nepažįstamas, neanonsuotas atlikėjas skambina pianinu, „Titanikas“ dar neskęsta, į duris dar nesibeldžia pabėgėliai iš dykumomis virtusių, sudegusių ar užlietų žemių, tad pasidžiaukime šiuo intermezzo.
Todėl tos idėjos perkėlimą į Lietuvą tiktai sveikinčiau. Bet mūsų stotys tam netinkamos. Jos per mažos, per uždaros, čia nelūkuriuoja viso pasaulio keleiviai, čia net nėra net minios, kurioje galėtum jaustis ir vienišas, ir laisvas. Mūsų apytuštėse stotyse esi per daug gerai matomas, girdimas ir stebimas. Čia skambinti pianinu būtų per daug atsakomybės ir per mažai erdvės eksperimentui.
Beje, ir laukti čia beveik nėra ko. Traukinių nedaug. Ir Vilnius, ir Klaipėda – galinės stotys. Atvažiuoji – ir į miestą. O spontaniškam koncertui gimti reikia laiko ir erdvės. Tie du pianinai čia stovi taip akivaizdžiai nereikalingi, kad turiu surasti jiems kitą funkciją. Ir randu – tepasitarnauja jie kaip perspėjimai apie kultūros, viešųjų erdvių ir žodžio laisvės likimą.
Pirmiausia – kultūra. Stotyje liūdnai stovintis pianinas siūlo kūrybiškumą bet kur ir bet kada. Pasiūlymas vertintinas teigiamai, nes kūrybiškumas teikia daug džiaugsmo ir yra toks nepaprastai naudingas, kad dabar visos įstaigos jaučiasi įpareigotos juo girtis.
Bet ši kūrybiškumo propaganda kažkodėl itin gerai dera su kitų šalių išradimų kopijavimu ir kultūros niekinimu. Net iš svarbiausių tribūnų konstatuojamas kultūros nuobodulys kaip faktas. Kultūra esą gąsdina, ji per daug sudėtinga. Ją reikia pritaikyti primityvesniam mentalitetui ir kol to nebus, mažinti finansavimą, nedidinti kultūros darbuotojų algų, išgrūsti kultūros įstaigas į provinciją, versti per radiją klausytis kuo daugiau provincialios muzikos kurpiant valstietiškus valstybės užsakymus kūrėjams kaip sovietiniais laikais. Rezultatas toks, kad menininkai jau atvirai sako neturį nieko bendro su kultūra.
Ir tikrai – dabar valdžios peršama kultūros samprata neturi nieko bendro su menu, su kūryba, su jos išskirtinumu ir netikėtumais. Vietoje meno viešumai tiekiami kičiniai surogatai pristatomi kaip menas, bet jie tiktai gadina skonį, kad niekas nebegalėtų atskirti mėgėjiško barškinimo nuo muzikos, o pianino – nuo sofos, nes jis jau nebėra instrumentas, tik „baldas“ erdvei užpildyti, su tavim ar be tavęs.
Antra, stotyje tylintis pianinas rodo, kad persodintos idėjos nebūtinai prigyja, ypač kai sodintojai nesigilina į konkrečią situaciją, neįsiklauso į žmonių poreikius, bet tiesiog jas primeta, kad kuo greičiau „įsisavintų“ lėšas.
Idėjos džiūva ir skursta kaip tie suluošinti medeliai, pasodinti vietoje brandžių liepų visų miestų gatvėse. Jie menkai tegrynina orą palikdami išmetamųjų dujų sunkiąsias daleles mūsų plaučiams, neteikia pavėsio ir suvienodina gatves bei parkus. Ir nesvarbu, kad teismas pripažino, jog Kauno kaštonų gynėjai turėjo teisę, netgi pareigą saugoti sveikus medžius, kad Vilniaus savivaldybei ką tik uždrausta Lazdynų miškelį vadinti ne mišku, kad buvę Jokūbo ligoninės pastatai ką tik pripažinti paveldu, kurio negalima kišti į stiklinę dėžę kaip daroma Rusijoje, ir kad Želdynų apsaugos komisija sukritikavo Reformatų parko projektą kaip pažeidžiantį medžių gyvybines funkcijas.
Vis tiek Reformatų parkas Vilniuje jau aptvertas tvora, jau ruošiamasi kirsti daug medžių, tiesti šaknims pakenksiančius takus ir sunaikinti laiptelių labirintą kaip sovietinę atgyveną. Vasarą čia surengtas Reformatų parko festivalis savivaldybei nieko nereiškia, nes pinigai juk jau kišenėse.
Menininkai tuokėsi su medžiais, grojo pjūklais, skaitė poeziją, nes reikėjo kažkaip parodyti, jog turėti tuos keistus laiptus tarsi apkasus, tarsi piramides – kur kas įdomiau nei dar vieną į kitus panašų parką. Ir kad parkas nėra tuščias, kaip teigia savivaldybė. Kol jis nebuvo aptvertas, čia mes ateidavome žiūrėti, kaip žydi kaštonai, slėptis nuo kaitros, klausytis, kaip dėl uogų pešasi balandžiai, šiurenti nukritusius geltonus ir raudonus lapus. Ir galėjome čia būti netrukdydami vienas kitam, nes erdvės buvo daug, ji buvo laisva. Parkas mums buvo kasdienybės instrumentas, dabar beliks važiuoti už miesto, nes aplink nieko panašaus nebeliko.
Ir trečia, pianinas, kuriuo visiems galima skambinti, bet niekas neskambina, gali tapti po truputį gniaužiamos žodžio laisvės simboliu. Tiesa, daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje dabar įsigalinti „nepakantumo demokratija“, skirtingai nei Hitleris, neužgrobia visos žiniasklaidos, nesugrūda laisvo žodžio sakytojų į kalėjimus ir nežudo, teigia istorikas Christopheris R Browningas.
Ne, ji savo ruporu pasirenka galingiausią žiniasklaidos priemonę, o internetas ir socialiniai tinklai jau taip užlieti netikrais faktais, kad niekas nebežino, kuo tikėti, tad pasyviai laukia, ką pasakys valdžia.
Tu gali kalbėti, gali skambinti tuo savo pianinu, bet niekas nesiklausys. O tuo metu demokratija sėkmingai uždusinama netikromis naujienomis apie netikrą imigrantų grėsmę ir negresiantį klimato atšilimą, kad tiktai nafta lietųsi laisvai ir oligarchų sąskaitos sėkmingai didėtų.
Baigdama šį komentarą dar kartą užeinu į Vilniaus geležinkelio stotį. Pianinu skambina jaunas vyras. Lengva melodija sklando virš eskalatorių ūžesio ir žingsnių čežėjimo. Ji čia tinka. Aplink sėdmaišiuose guli keletas jaunuolių, kurie gal klausosi, gal ir ne. Gaila, muzika skamba neilgai – vyriškis paima už rankos dukrelę ir nueina.
Bet lieka viltis, kurią šią savaitę išsakė sociologas Mayeris Hillmanas, dar prieš keturiasdešimt metų perspėjęs, kad klimato katastrofa neišvengiama, jei ir toliau pasaulis vadovausis amžino ekonomikos augimo idėja. Jo manymu, šią savaitę garsiai nuskambėjęs mirties nuosprendis civilizacijai yra gera žinia. Nes galbūt pagaliau atsigręšime į tuos dalykus, kuriems nereikia naftos. Tai – „muzika ir meilė ir švietimas ir laimė“. Tikiuosi, ši pranašystė galioja ir mums.
Menotyrininkės Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“
