Spalio 24 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje vyks monografijos „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“ sutiktuvės.
Tai pirmoji knyga lietuvių kalba apie iškilaus XX a. teatro novatoriaus, visapusiškai talentingo menininko G.Mackevičiaus gyvenimą, kūrybą ir jo likimą paveikusį sudėtingą istorinį laikotarpį. Monografiją išleido Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, sudarytoja Liucija Armonaitė.
Pokario kaimo vaikas, Vilniaus universiteto biochemijos studentas pirmūnas garsėjo ir kaip aistringas šokėjas. Jį VU dainų ir šokių ansamblyje pastebėjo režisierė Aurelija Ragauskaitė, pakvietė į tik įsteigtą Jaunimo teatrą. Po pusmečio į teatrą atėjo ir Modris Tenisonas.
Knygoje daug dėmesio skiriama legendinės asmenybės – M.Tenisono suburtai pantomimos trupei (1966–1972 m.) bei G.Mackevičiaus, festivalyje Rygoje pripažintam geriausu Baltijos respublikų mimu (1967 m.), darbui trupėje, jauno menininko įkurtai Kauno profsąjungų kultūros rūmų Literatūrinio teatro veiklai.
Monografijoje pristatoma mažai tyrinėta ankstyvoji – Lietuvos periodo – G.Mackevičiaus kūryba Kaune, apibūdinama M.Tenisono trupės vieta Lietuvos kultūros istorijoje, pateikiama detali pantomimos spektaklių apžvalga. Išskiriama lemtinga 1972 m. gegužės 14-oji, kai, protestuodamas prieš sovietinį režimą, Kauno muzikinio teatro sodelyje susidegino Romas Kalanta. Tuo pasinaudojo kultūros funkcionieriai: sustabdė sėkmingai kūrusios M.Tenisono vadovaujamos pantomimos trupės veiklą, nes M.Tenisonas ir jo aktoriai „matė gyvo žmogaus fakelą“.
G.Mackevičius išvyko studijuoti į Maskvą, garsųjį GITIS (Valstybinis teatro meno institutas), legendinės Marijos Knebel režisierių kursą. Jį, studentą, pantomimos entuziastai pakvietė vadovauti pantomimos studijai. O jau po poros metų – 1975-aisiais – saviveiklinis kolektyvas sukūrė vieną garsiausių savo spektaklių „Nugalėjimas“, G.Mackevičius tapo teatrinio pasaulio atradimu. Ir... atvažiavo į Klaipėdos dramos teatrą, kur sukūrė savo kursinį ir diplominius spektaklius. Jis norėjo dirbti Klaipėdoje, tačiau kvietimo nesulaukė.
Kitoks įvertinimas buvo Maskvoje. Pantomimos entuziastų kolektyvui suteikė profesionalaus teatro statusą, jie pavadinti Maskvos plastinės dramos teatru. Kolektyvas daug gastroliavo tuometėje Sovietų Sąjungoje, užsienyje. Garsėjo savo spektakliais „Nugalėjimas“ (apie Mikelandželą), „Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis“ (pagal Pablo Nerudos kūrinį), „Raudonas žirgas“ (XIX a. pab.– XX a. pr. modernistinės dailės motyvais), „Geltonas garsas“ (pagal Vasilijaus Kandinskio scenarijų, Alfredo Schnittke's muziką), „Sodas“ (pagal Antano Rekašiaus muziką, Stasio Krasausko graviūras). G.Mackevičius vadintas teatro novatoriumi, sukūrusiu naujo tipo – plastinės dramos – teatrą.
Gausiai iliustruotoje knygoje spausdinami archyviniai dokumentai, tarp kurių – režisierės A.Ragauskaitės 1967 m. niekur iki šiol neskelbtas tekstas, istorinis pantomimos trupės 1972 m. gegužės 15 d. laiškas kultūros ministrui Lionginui Šepečiui, didžia dalimi lėmęs pantomimos trupės likimą. Taip pat – tarptautinės mokslinės konferencijos „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo unikalusis plastinės dramos Teatras“, įvykusios 2017 m. gegužės mėn. Vilniuje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, pranešimai, Giedriaus sesers, bičiulių, bendramokslių, kolegų iš Lietuvos (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos) ir Rusijos, jo paties įkurtų Maskvos plastinės dramos teatro bei G.Mackevičiaus teatro „Oktaedras“ aktorių prisiminimai.
Knygoje yra ir G.Mackevičiaus eilėraščių, apsakymų ir net gaivalingų potėpių tapybos darbas.
Monografijos pristatymo vakare dalyvaus teatrologai, G.Mackevičiaus artimieji, kolegos, bičiuliai. Bus pristatomi filmai apie G.Mackevičiaus kūrybą, eksponuojamos fotografijos iš garsiausių garsiojo tautiečio spektaklių.
Monografijos „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“ sutiktuvės. Spalio 24 d. 17 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Vilnius.
