Šimtmečio ir kitokių valstybinių švenčių progomis sulaukiame vis daugiau istorinių filmų, kurie entuziastingai seka oficialia praeities versija ir vertinimu (dėl to, pavyzdžiui, sovietmetis tampa nekvestionuojama didžiojo blogio ir pilkų išvargusių veidų epocha).
Dar vasarą pasirodė „istoriniu epu” vadintas televizinio formato Andriaus Bartkaus „Leitis“, nukeliantis į viduramžių laikų Lietuvą. Ir kurio žiūrovai, kaip teigia kūrėjai, galėjo grožėtis išskirtiniais mūsų krašto peizažais, miškais. Kaip sakoma, kokie tikslai, toks ir filmas. Nes būtent gamtos vaizdai iš paukščio skrydžio „Leityje“ ir dominuoja. Kitkam tikriausiai neliko nei fantazijos, nei energijos.
Neseniai kino teatruose pasirodė Mariaus Markevičiaus „Tarp pilkų debesų“ – Rūtos Šepetys knygos ekranizacija, kurioje nagrinėjama sovietinio teroro, 1941-ųjų trėmimų iš Lietuvos tema. Jau tapo įprasta prieš pasirodant kiekvienam istoriniam lietuvių filmui girdėti tą pačią reklaminių kampanijų pompastinę retoriką, kurioje dažnai naudojami tokie raktiniai žodžiai kaip filmas – fenomenas, tautos epas, dovana šaliai ir t.t. Taip pat pasirodo pranešimai spaudai apie išankstines filmų peržiūras, kurių metu šalies politikai ir televizijos žvaigždutės vis verkia. Tai dažniausiai signalizuoja, kad nieko gera nelauk.
Istorija kartojasi ir su M.Markevičiaus filmu: visi verkia ir plekšnoja vieni kitiems per petį. R.Šepetys net sakė, kad filmas pranoksta knygą, nes aktoriai kuria tokį niuansuotą ir daugiasluoksnį pasakojimą, kurio ji negalėjusi sukurti knygoje. Nors, sakyčiau, kuo jau kuo, tačiau niuansuotais vaidmenimis aktoriai filme tikrai nepasižymi. Tereikia prisiminti pagrindinio vaidmens aktorę Bel Powley, kuri viso filmo metu tiesiog bando veidu vaidinti nustebimą ir sutrikimą.
„Tarp pilkų debesų“, akivaizdu, orientuotas į užsienio žiūrovus, pats režisierius sako, kad filmo auditorija – visas pasaulis (beje, originali filmo versija – anglų kalba). Ne veltui ekranizuoti pasirinkta tarptautinio dėmesio susilaukusi R.Šepetys knyga paaugliams, nors, kaip pastebi literatūros kritikė Eglė Kačkutė, „skaitant romaną sunku atsikratyti minties, kad tai savotiška jau skaitytų tekstų transkripcija, ypač autobiografinio Dalios Grinkevičiūtės pasakojimo „Lietuviai prie Laptevų jūros“.
Aišku, čia svarbus ir kūrėjų siekis kurti lengvai žiūrimą filmą, skirtą plačiajai auditorijai. Apie jų ilgaamžiškumą ir aktualumą būsimoms kartoms retai susimąstoma – svarbesnis momentinis efektas, kuris leidžia mėgautis pripažinimu čia ir dabar.
Filme matome, kaip idilišką inteligentų Vilkų šeimos gyvenimą sugriauna prasidėję trėmimai į Sibirą. Iš menkų užuominų galime suprasti, kad pagrindinės veikėjos – penkiolikmetės Linos Vilkaitės (akt. B.Powey) – tėvas dalyvauja pogrindiniame judėjime, dėl to patenka į kalėjimą ir yra nužudomas (bet kokiame ir kaip lieka paslaptis; filme taip pat užsimenama apie partizaninį judėjimą, kurio tuo metu dar nebuvo; tokių istorinių neatitikimų filme ne vienas ir ne du).
Likę šeimos nariai išvežami į pirmą tremties vietą Altajuje, po to į salą Laptevų jūroje. Filmo pradžioje esame supažindinami ir su kitais personažais – Linos motina Elena (akt. Lisa Loven Kongsli), broliu Jonu (Tomas Sweetas), NKVD pareigūnu Nikolajumi (akt. Martinas Wallströmas), kuris, regis, kontrasto principu turi tik išryškinti Vilkų šeimos ryžtą ir herojiškumą.
Taip pat pasirodo ir būsima Linos meilė Andrius (Jonahas Haueris-Kingas); jų santykis tikriausiai turėtų simbolizuoti neblėstančią vilties galimybę, apie kurią vis kalbėjo filmo režisierius. Taip pat čia atsiranda ir klasikinis „blogiukas“ – NKVD generolas Komarovas (Peteris Franzénas), filme tampantis kone parodija. Filmo personažai, potekstės ar metaforos gana vienplanės, paprastos kaip ir specialieji efektai. Atsiprašau, tačiau tai, kad Kuršių nerija „vaidina” Sibirą yra išties kiek juokinga. Vis dėlto jau matau, kaip moksleiviai turės kurpti rašinėlius apie meilę tėvynei ir kitus sentimentus remdamiesi filmu. Kaip sakoma, lenk medį, kol jaunas.
Kilnūs bandymai „nušviesti“ užsienio žiūrovą neretai tampa istoriją ir žmonių išgyvenimus supaprastinančiais, o dažniausiai oficialiajam diskursui tarnaujančiais filmais. Kaip kad Jono Ohmano ir Vinco Sruoginio „Nematomo fronto“ atveju, kurio fragmentus Užsienio reikalų ministerija panaudojo savo propagandiniame klipuke. Jo finale už rankų susikibusi „branduolinė šeima“ sako, kad karinės grėsmės atveju kovos už šeimą, kultūrą ir tautą. Toks vis labiau militaristinis tonas viešojoje erdvėje asmeniškai neramina.
Be to, apie šalies gynimą kalbėjo ir prezidentė po „Tarp pilkų debesų“ peržiūros. Atrodo, lietuvių istorinių filmų tikslas – agituoti ir švęsti valstybines šventes, geriausiu atveju jie atlieka edukacinę funkciją. Todėl visi socialiniai, politiniai, istoriniai konfliktai ir vadovėlinės tiesos, schemų, patriotinės dvasios neatitikimai turi pasitraukti į šoną.
Tokios kūrėjų (ne)ambicijos stebina, taip pat istorijos samprata, kuri dažniausiai apsiriboja negrabia rekonstrukcija ir siekiu sukurti ašaringą spilbergišką filmą. Vis dėlto dažniausiai iš bandymų kurti „holivudiškai lietuvišką“ kiną išeina šnipštas. Ir ne dėl mažo biudžeto specialiesiems efektams, o būtent filmo pagrindo – scenarijaus.
Manau, „Tarp pilkų debesų“ būtų galima rodyti jauniesiems scenaristams ugdymo tikslais, nes tokio blankaus, be padoraus dramaturginio augimo (kur kulminacija, finalas?) scenarijaus dar reikėtų gerai paieškoti. Net Audriaus Juzėno „Ekskursantė“ šiame kontekste sužiba kaip sektinas pavyzdys. Jau nekalbant apie visišką personažų nesivystymą ir kaitą.
Tačiau filmo scenaristas Benas Yorkas Jonesas tokią scenarijaus rašymo ABC turėtų puikiai žinoti. Nebent tai net nebuvo tikslas, gal tiesiog bandyta kurti monumentalius, savo tiesa neabejojančius herojus, kurių niekas negali palaužti, daryti įtaką, net žiaurios gyvenimo sąlygos Sibire.
Tokią sustabarėjusią heroję jau matėme Donato Ulvydo „Emilijoje iš Laisvės alėjos“, o dar seniau socrealistiniame kine. Visiems, kas nematė Veros Strojevos „Marytės“ (1947 m.) tikrai siūlau pažiūrėti šį Stalino epochos propagandinį filmą, nes suprasite, kur slypi šiuolaikinio istorinio lietuvių kino šaknys.
Jau ne kartą esu sakiusi, kad apie Raimondo Vabalo, Almanto Grikevičiaus, kūrusių sovietmečiu, filmų kompleksiškumą galime tik pasvajoti šiuolaikiniame lietuvių kine. Liūdniausia tai, jog praeities reprezentacijos vienareikšmiškumas, „plokštumas“ siūlo ir tokio pat pobūdžio dabarties suvokimą.
