71-erių metų menininkė gyvena neįtikėtinai intensyviai. Praėjusią savaitę ji pabuvojo ir Londone, tik ką rengė šou apie žmogaus išsilaipinimą mėnulyje, o ryt Vilniaus kongresų rūmuose pristatys projektą „The Language Of The Future“ (liet. „Ateities kalba“), kuriame pasakos apie pasaulio dabartį bei ateitį.
„Anksčiau su manimi į gastroles vykdavo 20 žmonių – dabar technologijų pažangos dėka galiu keliauti viena ir mėgautis kūrybos laisve. Neįsivaizduoju savo darbo be technologijų, mėgstu virtualią realybę“, – aiškino koncerto išvakarėse kūrėja.
Šiai aistrai derama vieta teks ir jos šou. „Sunku kalbėti apie ateitį – ji tokia nenuspėjama, viskas taip greitai kinta. Šią programą nuolat atnaujinu, yra daug jos versijų“, – pasakojo kūrėja, nenuspėjama kaip ir jos darbų temos.
L.Anderson dainuoja, groja elektroniniais instrumentais, pasakoja istorijas, įterpia į savo pasirodymus specialiai sukurtas vaizdo projekcijas, režisuoja ir įgarsina filmus, iliustruoja knygas vaikams.
„Iki šiol nenutariau, kas esu, bet tai manęs nejaudina. Stengiuosi perteikti tai, ką matau, – šiuo atžvilgiu esu lyg žurnalistė“, – aiškino menininkė.
Tad rytdienos koncerte aktualijų nestigs. Be to, L.Anderson mėgsta pasitelkti ir savo gyvenimo faktų, o šįkart dar žada nudžiuginti gerbėjus primindama savo senas geras dainas.
„Jaučiu tiksintį laikrodį, tad stengiuosi nesustoti, nors nemanau, kad esu darboholikė. Man patinka darbuotis“, – tvirtino atlikėja.
Pagal išsilavinimą L.Anderson – meno istorikė ir skulptorė, tačiau gana anksti ji išgarsėjo ir kaip knygas vaikams iliustruojanti dailininkė, ir kaip muzikantė.
L.Anderson menas provokuoja mąstyti. Einant į jos koncertą geriau nesitikėti nieko, nes nežinia, ką ji gali iškrėsti. Pavyzdžiui, 1974-aisiais pristatytas jos performansas „Duets On Ice“ iki šiol aptarinėjamas to laikotarpio Niujorko meno scenai skirtuose straipsniuose.
Mat L.Anderson smuiku grojo apsiavusi pačiūžas, kurios buvo įšaldytos didžiuliame ledo kube. Pasirodymas baigdavosi tik tada, kai ledas ištirpdavo ir muzikantė galėdavo nueiti nuo scenos.
Artistės meno instaliacijos patraukė madingiausių Amerikos veikėjų dėmesį – Laurie dalijosi idėjomis su kompozitoriumi Johnu Cage’u, rašytoju Williamu S.Burroughsu, muzikantu Franku Zappa, poparto judėjimo lyderiu Andy Warholu.
1981-aisiais atlikėja netikėtai iš avangardo pasaulio įsiveržė į populiariosios muzikos rinką – hipnotizuojančių garsų fone elektronikos iškraipytu balsu dainavo kūrinį „O Superman“, savitą kompozitoriaus Jules’io Massenet arijos versiją. Kūrinys užkopė į antrąją vietą Didžiosios Britanijos populiariausių dainų dešimtuke.
2004-aisiais menininkė prisidėjo prie Atėnų olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos režisūros. 2005-aisiais parašė kūrinį Japonijoje surengtai parodai „Expo“ ir lankėsi kosmonautų rengimo centre Rusijoje.
Laurie tapo pirmąja etatine kosmoso agentūros NASA menininke, kuriai buvo skirta parama sukurti performansą „Mėnulio pabaiga“. O 2010-aisiais ji parašė kūrinį tikriems šunims.
