Mykolo Romerio universiteto teatro vadovas Julius Dautartas neabejoja, kad kiekvienas jo filme „Getas“ vaidinęs studentas galėtų sulaukti sėkmės profesionaliuose teatruose.
Prieš penkerius metus pradėjęs repetuoti Joshuos Sobolio pjesę su dešimčia studentų, jis iš karto pastebėjo, kad šie žmonės turi scenai reikalingų gebėjimų.
Studentai irgi mylėjo teatrą: į repeticijas rinkdavosi po darbo ir paskaitų, jos baigdavosi antrą ar trečią valandą nakties, trys aktoriai net atidėjo savo bakalauro darbą.
Vis dėlto nė vienas jų nemetė studijų universitete ir nebandė nerti į prastai apmokamos ir nuo režisieriaus malonės priklausomos aktoriaus profesijos vandenis.
– Juozo Budraičio legenda apie teisės studentą, virtusį kino žvaigžde, šiais laikais nebedaro įspūdžio jaunimui? – „TV antena“ paklausė režisieriaus, politiko J.Dautarto.
– Manyčiau, dabartiniai studentai tos legendos nebežino.
Gyvenimas dabar toks, kad visi sveria galimybes. Mano studentams buvo per dvidešimt metų, jie jau turėjo profesijas. Be abejo, juos būtų priėmę į teatrą ir jie būtų sėkmingai vaidinę. Juk iš prigimties aktoriai! Bet jie pasirinko būti aukštais pareigūnais.
Beje, net Konstituciniame teisme buvo teisėjų, vaidinusių VU teatre.
– Kaip aktoriniai sugebėjimai pareigūnams praverčia darbe?
– Aktorinių sugebėjimų turintis žmogus kur kas labiau jaučia kitą žmogų, geriau orientuojasi kritinėse situacijose, drąsiau bendrauja.
Ar klausinėsi žmones apie gaisro priežastis, ar buhalterija užsiimsi – visur būna įtampos. Tas, kas vaidino teatre, sugeba laiku pajuokauti.
– Ar įtemptai repetuodami studentai keitėsi?
– Keitėsi jie, keičiausi ir aš. Aš supratau, kad ne tik nacionaliniuose, valstybiniuose teatruose išmanoma apie vaidybą. Supratau, kad mes, profesionalai, nesame visažiniai.
Beje, šiuo metu pasaulyje teatrą kuria ir neprofesionalai.
Studentai pradėjo suvokti, kad tas saugus pasaulis, kuriame dabar gyvena, – tik iliuzija. Ir pradėjo mąstyti. Kai kurie buvo iš palyginti neturtingų šeimų ir suprato, kad jų problemos – tikrai niekis, palyginti su tuo, kaip žmonės gyveno karo metais. „Getas“ verčia permąstyti vertybes.
Anksčiau jie nekreipdavo dėmesio į kolegų antisemitinius pareiškimus ar juokelius, bet po „Geto“ tapo labai jautrūs.
– 1971 metais pasaulinį skandalą sukėlė psichologinis eksperimentas, kai Stanfordo (JAV) studentai imituotame kalėjime atliko kalinių ir prižiūrėtojų vaidmenis. Po kelių dienų „prižiūrėtojai“ iš tiesų ėmė tyčiotis iš „kalinių“.
Gal pastebėjote, kad keičiasi ir jūsų aktorių asmenybės? Juk vieni vaidino budelius, o kiti – aukas.
– Girdėjau apie tą eksperimentą ir iki šiol jį laikau nekorektišku.
Sugalvojo vienas žmogus parašyti disertaciją, esą žmogų veikia aplinkybės. Aišku, kad veikia, bet žmogus visada sugeba išlaikyti distanciją.
Repetuojant net užuominų nebuvo, kad vaidmuo keičia asmenybę. Žmonės atvirai baisėjosi tais, kuriuos vaidina.
Mane apimdavo šiurpas nuo kai kurių scenų – mačiau, kad jie vis tikroviškiau vaidina esesininkus, – juk vyrai mėgsta vilkėti uniformas. Bet po repeticijų jie visi buvo draugai.
Asmeniniams santykiams įtemptos repeticijos neturėjo jokio poveikio. Net užuominos. Jie suprato, kad kuria teatrą.
Jeigu būčiau pastebėjęs ką nors panašaus, tikrai būčiau įsikišęs, bet nieko neįvyko.
