Saulius Sondeckis. Devyniasdešimtmetis

Ilgus dešimtmečius Saulius Sondeckis buvo Lietuvos šviesulys. Jis šlovino ir garsino Lietuvą, kūrė jos istoriją, nešė džiaugsmą žmonėms. Ir štai staiga vieną dieną buvo pasakyta, kad viskas yra kitaip, kad viso to nebuvo.

Jau mirusiam buvo mestas ir kitas – bjaurus, šlykštus – kaltinimas. Nors jį paneigė ir atmetė tie, kurie vieninteliai Lietuvos įstatymų yra įgalioti tokį kaltinimą iškelti ir suteikti jam teisinę galią, pačių kaltintojų tai nepaveikė, jų nuomonė nepakito. Nei faktų, nei įrodymų, kurie atitiktų griežtus teisinės ekspertizės kriterijus, – vien tušti, užgaulūs žodžiai.

Po šio pribloškiamo precedento sunku nesusimąstyti, kas yra svarbiau, kas nulemia tiesą – ar žodis, prasilenkiantis su tikrove, sukeičiantis vietomis blogį ir gėrį, ar žmogaus dorai, garbingai nugyventas amžius, visų akivaizdoje atlikti didūs darbai?

S.Sondeckio nuveiktų darbų net nereikia vardyti – Lietuvoje užaugo kelios kartos, gyvenusios jo kūrybos erdvėje, įpratusios girdėti ir suvokti muziką taip, kaip jis ją atlikdavo; pasaulyje daugybė žmonių Lietuvos vardą siejo su S.Sondeckio ir jo orkestrų koncertais. Visa tai buvo gerai matoma, gerai žinoma. 

Bet buvo ir daugybė kitų darbų, apie kuriuos nei rašyta, nei kalbėta. S.Sondeckis juos tiesiog darė, nes niekas kitas to nesiimdavo, sau ant pečių naštos neužsikraudavo – vieni apie tai nepagalvodavo, kiti neturėdavo noro ir laiko, treti nematydavo asmeninės naudos. S.Sondeckis buvo kitoks – jis nelikdavo abejingas, negalėdavo numoti ranka. Toks jis buvo žmogus, tokios buvo jo vertybės.

Taip atsitiko su didžio trimitininko Timofejaus Dokšicerio devyniasdešimtmečio minėjimu, kurio sumanytojas ir rengėjas buvo S.Sondeckis. T.Dokšiceris Lietuvoje apsigyveno 1990 m. Jo žmona, žinoma keramikė Mona Račgus, buvo lietuvė, tremtinių vaikas. Sulig pirmąja nepriklausomybės atgavimo aušra jie priėmė Lietuvos pilietybę, persikėlė gyventi iš Maskvos į Vilnių. Vienas iškiliausių Rusijos ir pasaulio muzikų, dabar jau nebe iš Maskvos, bet iš Vilniaus keliaudavo į koncertines turnė ir meistriškumo akademijas, kurių visame pasaulyje laukė gerbėjai, kolegos, jaunieji muzikantai. Taip buvo iki pat T.Dokšicerio gyvenimo pabaigos, jis mirė Vilniuje 2005 m.

Pasaulinio garso muzikas, penkiolika metų gyvenęs Lietuvoje, – ir visiška tyla čia... „Ne, taip negali būti ir nebus!“, – tuomet ryžtingai pareiškė S.Sondeckis, matydamas, kaip 2011 m. rudenį artėja T.Dokšicerio devyniasdešimtmečio sukakties data, bet nėra jokių ženklų, liudijančių apie kieno nors ketinimą paminėti jubiliejų. S.Sondeckis ėmėsi aktyvių veiksmų.

Ką nors nusprendęs, S.Sondeckis jau nesustodavo, eidavo iki galo. Jis viską darydavo iš pagrindų, mąstė plačiai, mokėjo įvertinti, kas yra kas. Didį trimitininką pagerbti turėjo tokio pat rango muzikas, todėl pirmasis S.Sondeckio skambutis buvo trimitininkui virtuozui Sergejui Nakariakovui. S.Sondeckį su juo siejo labai artima ir ilga draugystė – pirmąkart Sergejų išgirdo, kai šis dar buvo vaikas. Susižavėjęs išskirtiniu jaunojo muzikanto talentu, energingai ėmėsi kurti jo artistinę karjerą – susisiekė su keliais žymiausiais Europos impresarijais, ir kaip per stebuklą jau tais pačiais metais, S.Sondeckio vedamas, Sergejus išėjo į prestižinių festivalių, elitinių koncertų salių scenas.

S.Nakariakovo atvejis apskritai unikalus. Jis autodidaktas – groti trimitu išmoko be mokytojų pagalbos, vien klausydamasis T.Dokšicerio įrašų ir iš jų semdamasis patirties bei įkvėpimo. Savo jaunajam kolegai S.Sondeckis padarė išskirtinę dovaną – supažindino jį su T.Dokšiceriu. Jie susitiko tik vieną kartą, S.Sondeckio namuose Vilniuje susikirto išeinančios žvaigždės ir kylančios žvaigždės keliai.

Praėjo daug metų, ir štai S.Sondeckis prašo Sergejaus paslaugos – kviečia prisidėti pagerbiant T.Dokšicerį. S.Sondeckio skambutis jaunąjį kolegą pasiekė, kai šis gastroliavo Amerikoje. Maestro išdėstė reikalą ir tuoj pat išgirdo net ne sutikimą, bet karštus padėkos žodžius už siūlymą dalyvauti tokiame gražiame renginyje.

Bendraminčių S.Sondeckis rado ir Lietuvoje – jis visada pasižymėjo nepaprastu sugebėjimu burti žmones. Jį parėmė Lietuvos pūtikai – į projektą entuziastingai įsitraukė valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, kuriam tuomet vadovavo profesorius Algirdas Budrys. Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus), pagrindinis S.Sondeckio koncertinis partneris Lietuvoje paskutiniu jo kūrybinės veiklos dešimtmečiu, užtikrino dalyvausiąs baigiamajame koncerte. Tvarkyti einamuosius reikalus S.Sondeckiui padėjo Lietuvos muzikų sąjunga.

S.Sondeckio surengtas T.Dokšicerio devyniasdešimtmečio minėjimas virto nedideliu festivaliu. Pirmasis koncertas (gruodžio 12 d.) įvyko Valstybiniame Vilniaus Gaono muziejuje, dalyvavo S.Nakariakovas ir orkestras „Trimitas“. Tai buvo kaip jubiliejaus minėjimo prologas. Kitas renginys (gruodžio 13 d.) įvyko Taikomosios dailės muziejuje, čia ne tik muzikuota: S.Sondeckis pasidalijo prisiminimais apie savo draugystę ir bendradarbiavimą su T.Dokšiceriu, buvo perskaitytas pranešimas apie ilgą didžio trimitininko kūrybos kelią, paskui S.Nakariakovas, pritariant pianistui Dariui Mažintui, atliko kamerinę programą.

T.Dokšicerio pagerbimo renginių kulminacija tapo koncertas Nacionalinėje filharmonijoje (gruodžio 14 d.). Pasirodė S.Nakariakovas ir nuostabi pianistė iš Belgijos Maria Meerovich, paskutinę akimirką pakeitusi negalėjusią atvykti S.Nakariakovo seserį Verą, griežė Klaipėdos kamerinis orkestras. Skambėjo Wolfgango Amadeaus Mozarto kūriniai, Jeano Baptiste Arbano „Venecijos karnavalas“, Dmitrijaus Šostakovičiaus Koncertas fortepijonui, trimitui ir orkestrui. Atlikimas pakerėjo, publika sukėlė ovacijas. Tą vakarą pirmą kartą po 2004-ųjų konflikto S.Sondeckis išėjo į Nacionalinės filharmonijos sceną ir atsistojo prie dirigento pulto. Deja, tai buvo ir paskutinis kartas...

Kodėl tik S.Sondeckiui susirūpinus, pradėjus „skambinti varpais“, buvo prisimintas ir pagerbtas Lietuvoje gyvenęs pasaulinio garso muzikas? Iš esmės tą patį, nors ir šiek tiek kitaip suformuluotą klausimą iškėlė ir į jį atsakė Leonidas Donskis savo esė „Kur gyvena atmintis?“ Apmąstymams filosofą pastūmėjo epizodas iš žymaus JAV džiazo trimitininko Arturo Sandovalio koncerto 2006 m. „Kaunas Jazz“ festivalyje. Trimitininkas paklausė publikos, ar ji ką nors žino apie T.Dokšicerį. Atsiliepė vos keli balsai, didžioji publikos dalis tylėjo. Štai kaip L.Donskis aprašė tą, jo žodžiais tariant, „stulbinamą dialogą“: „T.Dokšiceris – nuostabus trimito pedagogas ir muzikantas, – tarė A.Sandovalis. – Aš noriu pagerbti jo atminimą ir skirti jam kūrinį. Ar šioje salėje yra jo žmona?“ Atsistojo nedidelė kukli moteris – T.Dokšicerio našlė. „Ačiū Jums“, – linktelėjo jai Sandovalis.“

Amerikiečio pūtiko prisimintas T.Dokšiceris ir Lietuvos publikos reakcija tapo savotišku L.Donskio apmąstymų leitmotyvu apie istorinę atmintį, dabarties būtį, apie mus pačius. Filosofo įžvalgos nuskambėjo kaip verdiktas: „Atmintis ateina iš šalies. Ji ateina iš Kito. Mums tik atrodo, kad mes saugome vietos atmintį. Iš tikrųjų ji ateina iš kitur ir saugo mus. Mums reikia mus sukuriančios, įsteigiančios ir apie mus pasauliui pranešančios sensacijos, o tuo metu apie mus pačius pasauliui iš tikrųjų liudija kiti. Nuo nebūties apsauganti atmintis ateina iš kitur. Atmintis gyvena ne čia. Atmintis gyvena kitur. Mes raminame ir guodžiame save pasakomis apie tai, kad mes, o ne kas nors kiti saugome savo šalies istoriją ir atmintį. O daug ką šokiruoti galintis faktas yra tas, kad atmintis atkeliauja į mūsų egzistenciją iš išorės, nes ji iš esmės yra mūsų kognityvinis ir egzistencinis dialogas su mūsų pačių ir visos mūsų jautrumo bei sentimento bendruomenės buvimu pasaulyje. Kiti mumyse randa, ką mes prarandame. Mes mirštame, kada pamirštame, kaip pasakytų Milanas Kundera.“

L.Donskio esė buvo paskelbta 2012 m. sausio 5 d., taigi jau po S.Sondeckio organizuotų T.Dokšicerio devyniasdešimtmečio renginių. S.Sondeckis šio teksto nebuvo skaitęs, bet jame išdėstytos mintys buvo ir jo tiesa. Jis saugojo atmintį, kad ir kokia ji būtų, nelaukė, kad kas Kitas primintų, kas ir kaip yra buvę, sau pačiam prisiėmė šią funkciją, ją vykdė ir kitus kvietė prie jo prisijungti. Šia prasme S.Sondeckis ir pats buvo Kitas. Todėl aštuoniasdešimt trejų, senas ir ligotas, jis užsibrėžė tikslą pagerbti didįjį T.Dokšicerį, išreikšti jam padėką. Tai ir padarė.

T.Dokšiceriui skrti renginiai Vilniuje nepraėjo nepastebėti – pasaulis (Kiti) tai išgirdo, pamatė, įvertino. JAV reziduojanti Tarptautinė trimitininkų gildija, autoritetingiausia pasaulio trimitininkų profesinė organizacija, rašė: „Vilniuje, Lietuvoje, Maestro S.Sondeckis surengė trijų dienų koncertų seriją savo ilgamečiam draugui ir kolegai [T.Dokšiceriui] pagerbti. Koncertuose dalyvavo jauni talentingi trimitininkai, įvairūs Lietuvos orkestrai, į visų trijų dienų koncertines programas buvo įtraukti nepamirštami S.Nakariakovo pasirodymai. Renginiuose suskambo ir T.Dokšicerio Benge trimitas, kuris dabar yra Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Vilniuje ekspozicijoje.“

S.Sondeckio ryžtas grąžinti atminimą apie Dokšicerį ir jį kuo plačiau paskleisti buvo kaip mėginimas nepasiduoti L.Donskio įžvelgtai užmaršties tendencijai, priešintis jai. Tąkart S.Sondeckiui pavyko...

L.Donskio teksto žodžiai apie A.Sandovalio koncerte viešai pagerbtą T.Dokšicerio našlę paliečia dar vieną labai jautrią temą, kuri netikėtai susisieja su aktualiu šių dienų kontekstu.
Tarsi visiems suprantama, kad netektį sunkiausiai išgyvena artimieji. Tokią akimirką pasakytas šiltas, nuoširdus užuojautos žodis palengvina žmogų užgulusią praradimo naštą, padeda nesijausti tokiam vienišam. L.Donskio aprašytas epizodas būtent apie tai – apie jautrumą, žmoniškumą, vidinę kultūrą.

S.Sondeckio atveju buvo kitaip – jau po jo mirties plačiai paskleista netiesa stipriausiai smogė artimiesiems. Su jais net nebuvo bandyta susisiekti, o paaiškėjus, kad pateikta informacija neatitinka tikrovės, jų atsiprašyti. Jie paprasčiausiai ignoruoti. Ar, remiantis L.Donskio išdėstyta logine konstrukcija, dabar jau ir žmoniškumo reikia semtis iš Kitų, ar pagarba ir dėmesys artimui jau nėra civilizuotam žmogui privaloma vertybė?

Sondeckio nebėra. Kiti nuolat primena mums apie šį didį žmogų. Štai vos keli pavyzdžiai: 2017-aisiais Vienos „Kozerthause“ surengtas koncertas „In memoriam“, dedikuotas S.Sondeckiui; koncertą Maestro atminimui skyrė į Vilnių atvykęs Vladimiras Spivakovas. Ta pati tendencija ir 2018-aisiais – S.Sondeckio devyniasdešimtmečio metais. Sankt Peterburgo Ermitažas, pasaulinės šlovės muziejus, plačiai anonsavo jubiliejinį S.Sondeckio koncertą, kuriame pakvietė dalyvauti Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos orkestrą (70 žmonių!), iškilius solistus ir chorą iš Sankt Peterburgo. Ketvirtį amžiaus S.Sondeckis vadovavo Ermitažo orkestrui, jam buvo suteiktas garbingas muziejaus muzikos kolekcijos kūrėjo vardas, ir dabar, plačiai ir skambiai, jam reiškiamas dėkingumas už tai, kad buvo drauge, kad kartu tarnavo didžiam menui, didžiai kultūrai. Vadinasi, pildosi L.Donskio žodžiai, vadinasi, Kiti neleidžia pamiršti S.Sondeckio.

Kitiems S.Sondeckis yra svarbus, o mums?.. Koks bus mūsų atsakas į Kitų iniciatyvas, kokie Vilniuje vyks S.Sondeckio jubiliejiniai renginiai?

Žmogui būdinga tikėti laiminga pabaiga. Sokratas išsakė mintį apie gerą žmogų lydinčią gėrio aurą. Jam antrino L.Donskis, aiškinęs, kaip išsaugoma atmintis ir neleidžiama pamiršti žmogaus nuveiktų gerų darbų. 

Ar šios įžvalgos nereiškia, kad istorinėje perspektyvoje blogio žodis, nepaisant jo momentinės galios, yra bejėgis prieš gerus darbus? Juk tai jie lieka žmonių atmintyje, tai jie, o ne pykčio ir pavydo pagimdytas, sumaištį ir šaltį nešantis blogio žodis turi prasmę ir išliekamąją vertę. 

Tad kaskart džiaugdamiesi S.Sondeckio per ilgą gyvenimą atliktų darbų vaisiais, nepamirškime, kam už tai esame dėkingi, nepalikime šios privilegijos vien tik Kitiems.

* * *

Spalio 14 d., sekmadienį, 16 val. Lietuvos muzikų sąjungos Muzikos svetainėje (Gedimino pr. 32-2) – popietė, skirta S.Sondeckio 90 metų sukakčiai. Bus rodomas režisieriaus Juozo Javaičio filmas apie pedagogą, muziką S.Sondeckį „Maestro. Saulius Sondeckis“. Nuoširdūs maestro pasakojimai apie savo gyvenimą nuo vaikystės Šiauliuose iki darbo su įvairiais orkestrais, pažintus žmones, išskirtinius renginius. Scenarijaus autoriai – S.Sondeckis (sūnus), J.Javaitis, operatorius Donatas Buklys.

„Šį filmą suvokiu kaip paskutinę S.Sondeckio pamoką-testamentą. Tai filmas, kurį galima žiūrėti 1000 kartų ir kiekvieną kartą pamatyti ir išgirsti tai, ko dar lyg ir negirdėjai (o gal nesugebėjai suprasti? Dar laikas nebuvo atėjęs suvokti išminčiai?..)“, – sakė kompozitorė, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Renginyje dalyvaus prof. Silvija Sondeckienė, S.Sondeckis (sūnus) ir spaudai parengtos monografijos apie S.Sondeckį autorius prof. hab. dr. Leonidas Melnikas. Vakaro vedėja prof. A.Žigaitytė-Nekrošienė.

18 val. šv.mišios S.Sondeckio atminimui Vilniaus šv.apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje.