Lenkų režisierius Krystianas Lupa: „Menininkas visados bus valdžios priešas“

Nuo valdžios protingumo priklauso, kaip ji elgsis su menininku, sakė lenkų režisierius Krystianas Lupa, skaitydamas pranešimą Jaunimo teatro surengtoje konferencijoje „Pasipriešinimo teatras“.

Stipriai išgyvenu Jeane'o Paulio Sartre'o teiginį apie atskirų žmonių ar jų grupės, puoselėjančios troškimą gyventi laisvą ir kūrybingą gyvenimą, priklausomybę nuo valstybės aparato. Žmogus siekia laimingos raidos harmonijoje su tuo, ką jaučia savyje: būtent raidos proceso, kuris yra reikalingas, kuriam esi reikalingas pats, bet taip pat reikalinga tinkama aplinka, kurią galima pavadinti kraštu, kuriame gyvenu. Tai gali būti ne viena valstybė, bet kažkas plačiau. Sakykime, Europa.

Taigi, J.P.Sartre'as teigė, kad egzistuoja ribinė poliarizacija tarp valdžios, kuri nori išlaikyti status quo, kai valdžią gauna, ir menininko. Valdžia siekia padidinti savo saugumą ir sustiprinti galias. Visada tai yra judėjimas atgal, ne į pokyčius, o esamos situacijos išsaugojimą, kad ir kokiu būdu valdžia buvo pasiekta. Tai būdinga ir reformatoriams, nes kai jie atsiduria valdžioje, kažkokiu būdu tampa konservatoriais.

Nors šiandieniniame pasaulyje politinė kairė ir dešinė praranda savo prasmę, kaip buvo anksčiau, menininkas išlieka kairėje pusėje, jis siekia pokyčių. Siekia iš esmės to paties, ko ir visa žmonija, nes pokyčių siekis įrašytas žmogaus genetikoje.

Menininkai siekia pokyčių, nori suvokti, kas yra tiesa, kas netiesa, o valdžia, kuri gina savo turimas galias, meluoja, ir vis labiau grimzta į melą. Taigi, galima sakyti, kad menininkas visados bus valdžios priešas. Nuo valdžios protingumo priklauso, kaip ji elgsis su menininku.

Prisimenu, buvo toks įvykis, kai politinei dešinei atstovaujantis Prancūzijos vadovas Charles'is de Gaulle'is pasirinko politinei kairei atstovaujantį kultūros ministrą rašytoją Andre Malraux. Net komunistą. Žinoma, Prancūzijos komunistai nebuvo tokie, kaip Rusijoje, nors prancūzai beatodairiškai žavėjosi Rusija. Bet tai buvo klaidingas žavesys, nes iš tikrųjų jie nežinojo, kas ten vyksta. A.Malraux teigė, kad būti kultūros ministru ne tas pats, kas būti ūkio ar pramonės ministru: kultūra ir menas yra visai kita veiklos sritis, kuriai vadovaujant reikia turėti fantazijos ir drąsos duoti menininkams kūrybos laisvę, nevaržyti jų.

Jis sakė: „Aš būsiu vagis. Vogsiu menui.“ Nes, pratęsiant J.P.Sartre'o mintį, valdžia neturi mokėti arba nemokėti menininkui, kaip savo darbuotojui, bet turi menininką maitinti ir jį toleruoti. Leisti jam būti savo pačios priešininku. Galima įsivaizduoti tokį draugišką valdžios ir menininko sandėrį, kai valdžia supranta, kad menininkas bus jos priešininkas, bet sugeba jį toleruoti.

Tai reiškia, kad valdžios žmogus gali suprasti, jog menininkas yra pavojingas, jis gali sakyti tiesą ir valdžią sukompromituoti. Bet jeigu valdžia jam leidžia tai daryti, ji veikia išmintingai valstybės labui, nes galimybė turėti priešininką suteikia didelį šansą išsaugoti šalyje demokratiją ir nenusiristi į autoritarizmą.

Visoms valdžioms, kurios tampa autoritarinės, kokia buvo komunistų valdžia ir tokia, kokia yra dabar mano tėvynėje Lenkijoje, atstovauja žmonės, neturintys gebėjimų vesti šalį link jos pačios svajonių. Šie žmonės turi tam tikrą kompleksą: nesijaučia subrendę tam, ką ėmėsi daryti. Jie bijo, todėl apsisupa silpnais žmonėmis. Tokie žmonės visada bijos stipraus priešininko. Ir tai yra visų autoritarinių valdžių panašumas, kad ir iš kokios idėjos jos kyla.

Reikia paklausti, iš kokių žmonių kyla ta grupė, kuri paima valdžią, ir kokia yra jų humanistinė svajonė? Kaip labai jie nori kažko daugiau, nei patenkinti savo interesus? Ir kaip to siekia? Kovojome su komunizmu, kaip su totalitarine santvarka, ir iškovojome kito tipo santvarką, kurią pavadinome demokratija.

Demokratija – tai idėja, kuri turi daug utopijos elementų. Demokratijos prielaida – kad dauguma žmonių yra teisūs. Bet ką daryti, jei šalyje dauguma yra neteisūs? Ką daryti, jei dauguma šalies gyventojų neturi valios pokyčiams ir jaučia tik sentimentus praeičiai? Galbūt jie yra nuskriausti, mušami, neturintys savimonės, nesubrendę? Jeigu šešiasdešimt, septyniasdešimt, aštuoniasdešimt, devyniasdešimt procentų žmonių šalyje yra tokie, tai jie tikrai negali kurti demokratijos. Demokratiją galime įsivaizduoti valstybėse, kurios turi pilietinės visuomenės tradicijas.

Mes, Lenkijoje, panašiai kaip Rusijoje ir visame buvusiame Rytų bloke, daugelį metų buvome auklėjami humanistinių idealų dvasia, bet iš tikrųjų buvome tik nuolatos niekinami, žeminami ir mums nebuvo leidžiama subręsti. Tokie žmonės kūrė šeimas ir auklėjo vaikus savo pačių baimių ir stereotipų užnuodytoje atmosferoje. Vaikas per tėvus gaudavo žinią, kad yra kažkoks priešas, kuriam reikia „duoti į snukį“.

Jeigu vaikas išauga su tokia savimone, tai kaip jis gali tapti piliečiu? Ir jeigu tokioje visuomenėje atsiranda populistas, kuris tam tikru momentu paskelbia, kad „mes atkeršysime“ vardan kažkokios nacionalinės idėjos, jis lengvai gauna keturiasdešimt ar penkiasdešimt procentų rinkėjų balsų ir ateina į valdžią... Bet juk jis yra toks pat niekingas, tik vaidina, kad turi kažkokią svajonę, kad jo svajonė yra šalies gerovė ir t. t.

Lenkijoje demokratijos idėja, o tiksliau demokratijos svajonė, įgyvendinama taip mėgėjiškai, kad labiau primena laukinę demokratiją. Tai yra tokia demokratijos parodija. Jeigu tai suvoksime, galbūt mums iš tos parodijos pavyks sukurti ką  nors tikra. Sukurti, išauklėti pilietinę visuomenę.

Bet atkūrę laisvę mes to nepadarėme. Nes iškart metėmės į vartojimą: atsirado daug parduotuvių. Tad bet koks rimtas diskursas ir bet kokia galimybė pilietinei visuomenei bręsti nuėjo perniek. Ir pradėjo dominuoti naujoji visuomenė, kuri iš namų atsinešė tą patį šūkį, kad reikia kažkam atkeršyti, ir ji vis didėja. Tas mechanizmas yra labai tikslus, kai kiekvienuose rinkimuose laimi vis mažesnių, niekingesnių žmonių balsas. Todėl demokratija tampa vis labiau melaginga, populistiška ir žmogiškąja prasme vis prastesnė. Prisidirbome iki to, kad į valdžią atėjo „Teisės ir teisingumo“ partija...

Atsimenu, kai iškovojome nepriklausomybę, didis lenkų menininkas Tadeuszas Kantoras, kurį galima vadinti ir pranašu (jis buvo egocentriškas, bet būna taip, kad egocentrikai tampa pranašais), labai daug tikėjosi iš to pokyčio, santvarkos lūžio. Tada buvo devintojo dešimtmečio pradžia. Laikotarpis, kai Lenkija turėjo galimybę pasikeisti. T.Kantoras sakė: „Aš įdėmiai stebiu, žiūriu televizorių ir klausau, ką tie gerieji žmonės, kurie atėjo į valdžią, pasakys. Labai laukiau, kada jie pradės kalbėti apie kultūrą ir meną. Ir ką? Jie nė sykio nieko apie tai nepasakė.“ Tuomet T.Kantoras pradėjo viešai kalbėti, kad jie to pasigailės, valdžia pralaimės, nes nemato kultūros srities, nemato mūsų svajonių, mūsų bendruomenės.

Kai atsiras ta svajonių bendruomenė iš kultūros ir meno, tada atsiras, išsikristalizuos ta struktūra, kuri užkrės kitus žmones, ir tik tada visuomenėje rasis kas nors gyva. Yra tokia mokslininkų įžvalga, kad į miestus, kuriuose veikia kultūrinis avangardas, kaip piligrimai plūsta žmonės. Tokie miestai tampa kultūrinio, dvasinio gyvenimo centrais, o po to ateina ir ekonominis augimas. Tai tarpusavyje susiję dalykai.

Buvo tokia partija, vadinama Piliečių platforma. Pilietis yra sąmoningas žmogus, mąstantis ne tik apie kasdienį funkcionavimą ar pinigų uždirbimą, bet ir apie ateitį. Turintis didesnių svajonių. Gyvenimo tikslą. Kokį tikslą turi mūsų gyvenimas, pagrįstas noru, kad būtų gerai? Juk žinome, kad, jeigu siekiame tik kad mums būtų gerai, tai vis vien anksčiau ar vėliau susidursime su tuštuma ir patirsime nusivylimą. Taigi, ta pirmoji naujosios Lenkijos valdžia pralaimėjo, kaip ir pranašavo T.Kantoras. Pralaimėjo todėl, kad nekreipė dėmesio į kultūrą.

Tad kokie yra dabartinės mūsų situacijos panašumai su nepriklausomybės pradžia? Atsirado valdžia, kuri kreipia dėmesį į kultūrą ir stengiasi ją valdyti. Bet poreikiai ir valdymo būdai panašūs į tuos, kokius turėjo komunistinė valdžia, nors gal labiau čia tiktų nacistinės Vokietijos valdžia su savo lyderiu priešaky... Tokia valdžia kreipia dėmesį į menininkus, nes žino, kad jie gali būti naudingi kaip jos propagandos įrankiai. Vadinasi, ji turi tikslą. Ji tiki, kad tam tikra ideologija gali tapti meno propagavimo įrankiu.

Tokia šiandieninės Lenkijos valdžios vertybių sistema, hierarchija. Net atsirado planas, kurį paskelbė mūsų prezidentas (jau garbinamas panašiai, kaip prieš karą Jozefas Pilsudskis): reikia sukurti naują menininkų elitą, senuosius iššluoti, išmesti, nes jie yra kenkėjai, kurie atstovauja supuvusiai Vakarų ideologijai (atsimename, iš kur tai kyla).

Tikrasis menininkas šiuo metu, žinoma, neturi kurti socializmo, bet turi apdainuoti Lenkijos didybę, puoselėti nacionalines vertybes, skelbti katalikiškas idėjas. Reikia padaryti didelį Holivudo klasės filmą, kuris taps geriausiu sezono filmu pasaulyje, „susišluos“ visus „Oskarus“, ir šitaip Lenkija parodys visą savo galybę...

Tai liudija to mažo žmogaus megalomaniją. Manau, geriausias toks filmas būtų apie paties Jaroslavo Kaczynskio biografiją, ką jis pats joje nutylėjo... Tokia yra dabartinės valdžios svajonė, ir mes, menininkai, esame kviečiami ją įgyvendinti. O tie, kurie nenori to daryti, visų pirma negaus pinigų, o antra – susidurs su administraciniais valdymo metodais. Toks likimas ištiko Vroclavo valstybinį teatrą „Dramatyczny“, kuris buvo vienas įdomiausių Lenkijoje ir pastebimas pasaulyje.

Teatro vadovas pateko į kultūros ministro nemalonę ir buvo atleistas. Ministras užsirūstino dėl šiame teatre repetuojamo spektaklio „Mirtis ir mergelė“ meninės interpretacijos. Tada teatro vadovas pasakė, kad kultūros ministras turi atsistatydinti, nes demokratinėje visuomenėje negali būti cenzūros. Deja, ministras yra kerštingas žmogus, jis tai prisiminė. Vėliau šiame teatre pradėjau repetuoti Franzo Kafkos „Procesą“, bet darbus turėjau nutraukti. Ir tik po pusantrų metų pertraukos, padedant keliems Varšuvos teatrams, man pavyko užbaigti šį spektaklį.

Tame pačiame teatre Vroclave kiek anksčiau pastačiau spektaklį pagal Thomaso Bernhardo kūrinį „Iškirtimas“. Jame, be kita ko, buvo pasakojama apie keistą menininko ir valdžios santykį. Yra kažkas tokio, kad menininkai siekia garbės, pinigų… Žinoma, kad menininką galima nupirkti už kažkokius įvertinimus, apdovanojimus. Taip kažkada buvo komunistinėje Rusijoje. Buvo daugybė menininkų, kuriuos valdžia nupirko, kurie jai tarnavo.

Kaip menininkas pradėjau savo kūrybinį kelią komunizmo santvarkoje. Buvau jaunas, apolitiškas. Taigi, paliktas ramybėje, kol pastačiau spektaklį pagal Stanisławą Ignacy Witkiewiczių. Tada valdžia manimi susidomėjo kaip galimu priešininku, kuris nebuvo galutinai poliarizuotas ar pasiskelbęs opozicija. Mums buvo leista kovoti vardan humanizmo ir naujojo žmogaus, nes iš tikrųjų valdžiai tai nerūpėjo.

Po Stalino mirties kūrėsi tokia elito grupė. Taip pat Lenkijoje 1957-aisiais vyko pokyčiai: į šalį buvo įsileista Vakarų kultūra. Taigi, tas elitas, kuris kūrėsi komunistinės santvarkos viduje, negalvojo kovoti, nes žinojo, kad bus sunaikintas.

Elitas buvo kaip kokia valstybė valstybėje. Jis egzistavo tos sistemos ribose, tam tikro kompromiso pagrindu. Ir iš tikrųjų tai yra konformizmas. Mes, taip pat kaip J.P.Sartre'as ir visi kiti komunistai iš Vakarų Europos, į viską žiūrėjome per daug atlaidžiai. Prisiminkime, kas vyko 1968-aisiais Prancūzijoje, kai daug jaunų žmonių patikėjo Mao ir nešiojo raudonas knygeles. Jie vaikščiojo ir tomis knygelėmis mosikavo. Šitaip jie reiškė žmonių lygybės idėją, neigdami tai, kas buvo anksčiau.

Tačiau šie jauni žmonės nežinojo, kad toje šalyje, kurioje raudonos knygutės atsirado, buvo masiškai žudomi žmonės. Kaip tik dabar dirbu Kinijoje ir ieškau informacijos apie tuos kultūrinės revoliucijos metus. Iš suaugusių žmonių sužinojau, kad, kai jie buvo jauni, vyravo toks įsitikinimas, tarsi vyriškumo įrodymas: „Užmušk savo mokytoją.“ Jis buvo tos senosios kultūros atstovas, kurį reikia nubraukti ir viską pradėti iš naujo.

Taigi, maoizmas Europoje buvo tarsi „atsiriaugėjimas“ po futurizmo. Dabar bandau dirbti su amžiaus pradžios kinišku tekstu apie kanibalizmą. Mums, europiečiams, ši tema yra nežinoma, absurdiška. Bet, kaip žinoma, kultūrinė revoliucija Kinijoje buvo tiesiogiai susijusi su kanibalizmu. Tada dažnai buvo žudomi mokytojai, priešai, suvalgomos jų širdys. Tai vyko visuomenėje, kuri buvo neapsaugota. Iš tokio egocentrizmo radosi tironija, kuri peržengė visas ribas ir prasidėjo absurdas.

Toks absurdas, kokį pamačiau spektaklyje „Autonomija“ Jaunimo teatro scenoje. Antroji dalis man atrodė kaip F.Kafkos absurdo ir paranojos vizija šeimoje. Ne tik šeimoje, bet ir pačioje valstybėje, gyvenimą paverčiant blogio mašina. Spektaklis parodo, kad toks kelias mūsų visuomenėse vis dar yra galimas. Mūsų, menininkų, pareiga yra nemiegoti ir neparsiduoti blogiui, nes tuo atveju tampame nereikalingi ir tada mus reikėtų užmušti, o mūsų širdis suvalgyti.

Neseniai įkurta Lenkijos režisierių gildija. Į ją įstojo kone visi Lenkijos režisieriai. Viena iš gildijos naujausių iniciatyvų – boikotuoti Senąjį teatrą (Krokuvos Senasis teatras – vienas žinomiausių Lenkijoje, per ilgus metus pelnęs tarptautinę reputaciją, čia savo kūrybinį kelią pradėjo ir K.Lupa. Šiuo metu jam vadovauja dabartinės Lenkijos valdžios statytinis. – A. L.). Noriu pasakyti, kad Senajame teatre nebėra kam dirbti. Tai savaip labai gera padėtis. Ji reiškia, kad tie kultūros centrai, kuriuos perima valdžia, kompromituojasi šalies kultūros elito akyse.

O kompromitacija yra geras ginklas. Kompromitavimo keliu galima daug ką pasiekti. Sakykime, teigti, kad toje pusėje yra kuriamas kičas. Kai menininkas pradeda daryti kažką netikro, kažką nupirkto, atsiranda kičas. Neįtikėtina, kad per tūkstančius metų ant religijos pagrindo radosi Johanno Sebastiano Bacho kūriniai, kiti nepaprasti meno kūriniai, o dabar karaliauja tiesiog religinis kičas. Daugeliui žmonių patinka tas modernus bažnytinis kičas, ir tai parodo nesubrendusį, nesuaugusį žmogų.

Yra toks pavojus, visi sau keliame klausimą: „Kas toliau?“ Taigi, Senojo teatro aktoriai kreipiasi į mus, į režisierių gildiją su klausimu: „Kas toliau? Jūs padarėte tokį politinį gestą ir mus apleidote, teatras miršta.“ Jie mūsų prašo ką nors daryti. Kartojasi tas pats klausimas, kurį kėliau savo spektaklyje „Iškirtimas“: ar menininkas turėtų savo opozicinę būseną paslėpti į kišenę ir trumpam parsiduoti, o po to vėl išeiti į sceną ir pradėti kovoti?

Turėjau statyti du spektaklius Rusijoje – Sankt Peterburge ir Maskvoje. Buvau besirengiąs pasirašyti sutartį, bet tuomet įvyko Krymo okupacija, ir susitarimus nutraukiau. Man tai buvo natūralu, bet sulaukiau kritikos, kad nekovoju. Tačiau vėlgi klausimas: ar man pavyktų Sankt Peterburge pastatyti spektaklį, kuriame kalbėčiau apie Krymą? Norėčiau ten pastatyti spektaklį apie Krymą, tačiau tai būtų neįmanoma. Tokioje situacijoje negalėčiau šia tema kalbėti, pavyzdžiui, statydamas „Hamletą“, nes nebūčiau sąžiningas prieš aktorius.

Kita to paties klausimo dalis: ar menininkai yra subrendę kovoti su juos supančia pavojinga aplinka? Ar jų kūriniai bus pakankamai svarbūs visuomenei, bus autentiški, rodys tiesą toje kovoje?

Prieš dvejus metus, kai Lenkijoje prasidėjo ryškūs pokyčiai, man kilo toks jausmas, kad viskas mūsų šalyje nuvertėjo. Dingo pats tiesos kriterijus, visi tapo priklausomi nuo melo. Visas mūsų diskursas yra paskendęs mele. Taigi, iš tikrųjų menininko balsas tokiu metu praranda bet kokią svarbą. Mes galime kalbėti, ką norime, bet niekas į tai nekreipia dėmesio, niekas to neklauso.

Pajutau poreikį parašyti tekstą, kad menininkas turi išgyventi nusivylimo etapą, per kurį jis gali subręsti. Neužtenka subręsti ideologiškai, idėjiškai ir gaminti kažkokias opozicines šiukšles. Daug kas žavisi tokiais aktais, bet iš tikrųjų jie nieko nekeičia. Tik tuo momentu kažkaip džiugina, suteikia pasitenkinimo jausmą, kad visi bendrai dalyvauja rezistencijoje. Man šis nusivylimo etapas yra kaip procesas, per kurį galima bręsti kaip menininkui, rengtis susidūrimui su tikrove.

Neseniai baigiau kurti spektaklį pagal F.Kafkos „Procesą“. F.Kafkos „Procesas“, vaizduojantis teismo procesą, tapo šiandieninių bendražmogiškųjų procesų pavadinimu. Bet tas procesas, apie kurį kalbu, man nepasibaigė su šiuo spektakliu.

Manau, turime būti žmogiškai jautrūs kurdami savo meną, atskleisdami žmogišką įsipareigojimą tikrovei. Galima sakyti, kad esame to judėjimo avangarde.