Laidą apie mažąsias kultūros formas galima buvo pamatyti praėjusį sekmadienį arba susirasti jos įrašą LRT mediatekoje. Būsimų laidų temos – kultūros santykis su traumomis, maistu, vadyba ir jos pasklidimas už šalies ribų.
Apie „Kultmisijų“ atsiradimą ir temų atranką kalbėjomės su TV apybraižos kūrėjais – režisieriumi Gintaru Šepučiu, redaktore Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene ir prodiusere Daiva Bilinskiene.
– „Kultmisijos“ rodomos jau ne pirmą sezoną. Ką teko pakeisti, ko atsisakyti, o gal dirbdami atradote ką nors nauja, netikėta?
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: „Kultmisijos“ kuriamos nuo 2015 metų. Per tą laiką iš viso padaryta 21 viena laida, skirtingais pjūviais pjaustanti kultūros monolitą. Dalis jų LRT Plius eterį pasieks spalio-lapkričio mėnesiais Nuo pat pradžių tai nebuvo paprasta, fastfoodinė laida.
Sukoncentruoti dėmesį 45 minutes ties intelektualiu turiniu šiuolaikiniam žiūrovui jau yra iššūkis. Todėl kurdami laidą žinojome, jog labai svarbus bus ritmas, įvairovė, kontrastai, kad nebūtų vien tik kalbančios galvos.
Dabar naudojame daugiau vizualinių intarpų iš meno kūrinių, scenos menų ir kt. negu anksčiau.
Gintaras Šeputis: Atrodome daug be galo įdomių ir iš tikro Lietuvą mylinčių, pasišventusių kultūrai žmonių. Juk žiūrėdamas į politikus ir viešosios erdvės paminėjimus renkančias „žvaigždes“ susidarai apgaulingą įspūdį, kad mąstymo estetika, prasmės paieškos niekam nebeįdomios.
Atradimas yra tai, kad turime absoliučiai išskirtinių žmonių, kurių verta pasiklausyti, jei norime, kad mūsų ateities kartos turėtų suvokimą, kas ta Lietuva, lietuviai ir kas yra lietuviška kultūra.
– Kodėl pasirinkote tokį laidos formatą ir šiuos bendradarbius? Koks buvo jūsų kelias į „Kultmisijas“?
Daiva Bilinskienė: Visą gyvenimą dirbau kultūros lauke. Domėjausi teatru, daile, muzika, literatūra, be jų neįsivaizdavau savo gyvenimo. Darbas TV kultūros projektuose prasidėjo 1997 metais. Su Juozu Javačiu režisavau laidą „Kultūros spąstus“.
Naujos TV kultūros laidos atsiradimą inicijavo menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė dar 2015 metais, kai aš studijuojavau kultūros vadybą ir politiką Vilniaus dailės akademijos UNESCO katedroje. Ruošdamasi seminarui apie TV kultūros politiką pasigedau rimtos analitinės laidos apie kultūrą.
Su videomenininku Gintaru Šepučiu mus sieja sena draugystė, dirbau jo režisuotoje LRT laidoje „Ženklai“. Man patinka jo mąstymas, orientacija kultūros lauke, humoras… Susitikome ir pasiūliau kurti naują projektą.
„Kultmisijų“ atsiradime labai svarbų vaidmenį suvaidino menotyrininkė Agnė Narušytė. Prie projekto prisijungę Agnė ir Gintaras džiugino ir suteikė drąsos, nes televizijoje tuo metu nedirbau ir reikėjo iš naujo įsilieti į šią industriją, rašyti projektus.
Visada labai žavėjausi Agnės protu ir erudicija. Mums teko kartu dirbti TV kultūros žurnale „Kultūros spąstai“. Paruošėme kartu ir pirmas 4 „Kultmisijų“ laidas.
Paskui prie komandos prisijungė menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Laidos formatas kristalizavosi ir įgavo labai ryškų idėjinį ir vizualinį sprendimą. Turiu paminėti, jog labai svarbų techninį ir kūrybinį darbą projekte atlieka montažo režisierius Jonas Juozapaitis.
J.M.-J.: „Kultmisijose“ iš pradžių kelis kartus dalyvavau kaip pašnekovė. 2017 m. vasaros pradžioje netikėtai gavau pasiūlymą prisijungti prie komandos. Labai gerai jaučiuosi būdama anapus kameros. Galimybė kalbinti ir išgirsti daugybę žmonių iš skirtingų sričių plečia akiratį ir įžiebia idėjų kitoms mano veikloms, nes rašau kritikos tekstus, kuruoju parodas.
– Ar esate patenkinti kiek neįprastu laidos formatu?
G. Š.: Laida yra konstruojama, kaip dokumentinė apybraiža su skirtingomis nuomonėmis siekiant, kad žiūrovas įsigilintų ir rastų savo požiūrį.
Laida išprovokuoja daug įvairių diskusijų – vieni sako, kad per didelė prabanga leisti pasisakyti skirtingų požiūrių žmonėms, kiti teigia, kad laida, turint omenyje šiuos laikus yra smarkiai per ilga. Treti klausia, kodėl užsikrauname sau ant pečių tokį titanišką darbą. Juk paprasčiau būtų naudoti balsą už kadro, vedančiojo komentarus ar panašius dalykus.
Tačiau būtent tokias „Kultmisijas“ kurti mums atrodo prasminga. Darome tai ne dėl varnelės ar pinigų.
D.B.: Esu dėkinga LRT programų direkcijai už bendradarbiavimą, o Lietuvos kultūros tarybai ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui už dalinį finansavimą.
– Kokios lietuviškos TV ar Radijo kultūros laidos jums imponuoja, teikia idėjų ar sudaro kontekstą „Kultmisijoms“?
G. Š.: Inspiruoja pats gyvenimas, daugiausia tai, kas tiesiogiai siejasi su kultūra. Aš visuomet su malonumu žiūriu Ryčio Zemkausko ir jo komandos kūrinius, taip pat Egidijaus Aleksandravičiaus laidas.
D.B.: Mėgstu paklausyti kolegų laidų LRT „Klasikos“ programoje, taip pat stebiu laidos „Stambiu planu“ pasisekimą.
– Kultūros žiniasklaida kupina įvairiausių anonsų, kaip jūs atsirenkate įvykius, kurie tinka jūsų laidos temai? Kaip gimsta pačios laidų temos?
J.M.-J.: Įvykiai mus domina mažiau, negu reiškiniai. Ypač tokie, kuriuos sunkiau „pačiupti už uodegos“, nes tarpusavyje susipainioję daug nuomonių.
Galima sakyti, jog „Kultmisijos“ iš esmės renkasi ne tiek temas, kiek diskursus, kuriuose besirausdami ir patys mėginame išsiaiškinti, išsikristalizuoti atsakymus.
Pavyzdžiui, pirmojoje šio sezono laidoje nardėme po kultūrą periferijoje, domėjomės, ar profesionali kultūra įmanoma provincijoje? Kokie iššūkiai ir problemos glūdi, kuo savitos yra kultūrinės santalkos ir iniciatyvos mažesniuose miestuose?
G. Š.: Temas padiktuoja gyvenimas, po to mes diskutuojame dėl pašnekovų, kokias potemes ir niuansus liesti, kaip vystyti.
J.M.-J.: Sykiu daug dalykų padiktuoja ir patys pašnekovai. Einame pas žmones, kurie mums įdomūs, o mums įdomūs ne tik įprastiniai kultūros lauko veikėjai.
Mūsų pašnekovai – tokių skirtingų profesijų, kad kartais net stebiuosi: filosofai, kultūros teoretikai, sociologai, menininkai, paveldosaugininkai, komunikacijos specialistai, verslininkai, lyčių studijų specialistai, politologai, istorikai, muziejininkai, genetikai, psichologai, osteopatai, chirurgai, kunigai.
Net auros diagnostiką ir egzorcistą esame kalbinę. Įrašome ilgus, išsamius pokalbius (nuo 30 min iki 2 valandų). Kiekvienai laidai nuo 5 iki 10 pašnekovų. Paskui Gintarui su Jonu tenka ilgas valandas sėdėti montažinėje, kol sudėlioja rišlų pasakojimą.
– Ar patenka į jūsų laidas tos kasdienės temos, kurias menininkai ir menotyrininkai aptaria prie kavos puodelio ar vyno taurės? Ar ieškote tik bendresnių, problemiškesnių dalykų?
G. Š.: Drįstu teigti, kad daugelis mūsų temų buvo išvis neliečiamos. Pavyzdžiui, „Menininko vaidmuo“ arba „Kultūra ir trauma“.
Pirmoji yra iš tų banaliųjų, kurias tarsi visi žino, todėl beveik nemandagu to klausti. Bet dėl jų niekada nebuvo ir nėra sutarimo tarp pačių kūrėjų.
Antroji tema yra iš tų, kurios yra tarsi kultūros paraštėje, todėl apie jas visai mažai kalbama.
J.M.-J.: Kultūrinės laidos Lietuvoje asocijuojasi būtent su menais. Tarsi parodomis, spektakliais, koncertais ir profesionalų postringavimais prie vyno taurės viskas ir užsibaigtų.
Tokia nuostata ir leido visas kultūros sričiai priskiriamas laidas sumesti į bendrą puodą, kanalą, kurį eilinis žiūrovas įsijungia dažniausiai tik per klaidą, o patys kultūrininkai – tada, kai ten rodo juos pačius ar jų bičiulius.
Tuo tarpu „Kultmisijose“ nėra su konkrečiais įvykiais siejamų reportažų, pristatymų, visa tai, kai kuriame laidą, mums visai neaktualu. Domina unikalios asmenybės, kurios turi įdirbį savo srityje ir turi ką pasakyti.
Tai ne vadinamieji „Fast thinkers“, kurie giriasi gerais reitingais. Lendame į universitetų katedras, muziejus, menininkų dirbtuves, privačius būstus, kartais – į kultūros užribius, ieškodami unikalumo ir drąsos, holistinio žvilgsnio į supančius reiškinius. Mat pačią kultūrą regime kaip holistinį reikšmių tinklą.
Kultūra mums nėra kalbėjimas apie gražius paveikslus ar pilnas koncertų sales. Tai svarstymai apie visuomenę: kokie mes buvome vakar, kokie esame šiandien ir būsime rytoj.
Kadangi civilizacijos problemos negali būti išsisprendžiamos per kelerius metus, „Kultmisijos“ yra ilgo galiojimo laida. Kai žiūri 2015 metų laidas apie miestų kultūrą, švietimą ar menininko vaidmenį, tai matyti, jog jos vis dar aktualios ir šiandien.
– Kurią šio sezono laidą laikote ypač vykusia ir kodėl?
G. Š.: Kiekviena laida turi savo raziną, todėl išskirti vieną – sudėtinga. Viskas priklauso nuo to, su kokiais lūkesčiais žiūrėsite vieną ar kitą temą.
Mus nustebino mažosios kultūros formos, nes atradome unikalių žmonių ir muziejų taip vadinamoje „provincijoje“.
Laida apie traumas, manau, bus daug kam netikėta. Vien jau dėl joje kalbinamų asmenybių. Laida apie maistą gimė vienu įkvėpimu. Ji priverčia permąstyti patį vartojimą kaip kultūrinį procesą su visomis pasekmėmis.
Tema apie vadybą netikėtai pasuko kultūros išlikimo kryptimi, nes būtent kryptingas valdymas gali atvesti mus prie esminio dalyko – tikslo apsibrėžimo.
J.M.-J.: Šio sezono laidos bus vizualiai ypač įdomios, nes į pasakojimus įpynėme daug ištraukų iš šiuolaikinio meno kūrinių, kurių tikrai nesitikite pamatyti televizijos ekrane. Esame labai dėkingi menininkams ir institucijoms už bendradarbiavimą.
– Gal jau galite pasakyti, kas yra pagrindiniai jūsų žiūrovai – menininkai, meno teoretikai, o gal pensininkai ar mokiniai?
G. Š. Tiksliai atsakyti į šį klausimą būtų sudėtinga, nes tam reiktų specialių tyrimų. Nuo pat pradžių turėjome tikslą, kad šitos laidos auditorija būtų platesnė nei vien artelės rėmuose veikiančių žmonių.
Manome, kad iš dalies šis tikslas pasiektas, nes turime tikrai nemažą ratą gerbėjų, kurie tiesiogiai su meno kūrimu neturi nieko bendro. Kai kurios laidos dėl savo temų ir iškilių pašnekovų tikrai galėtų būti skiriamas edukaciniams tikslams.
– Ar keičiasi jūsų požiūris į laidos komponavimą, temų parinkimą ir vizualinę seką, atsižvelgus į tai, kad nemažai žmonių žiūri „Kultmisijas“ ne tiesioginio eterio metu. Juk tuomet dažnai iš karto peržiūrima ne viena, o kelios laidos.
G. Š.: Ne, stengiamės kiekvieną laidą daryti maksimaliai atsakingai ir išbaigtai. O žiūrėjimo įpročiai įtakos tam nedaro.
J.M.-J.: Kad būtų lengviau įsivaizduoti, „Kultmisijas“ galima lyginti su ese žanro tekstu, kuris pratusiam prie komiksų ar laikraščių gali būti sunkiai suvirškinamas. Suprasdami šiuolaikinį „dėmesio deficito sindromą“ laidas laikome atviras youtube.com (https://youtu.be/TwSJ_st024I) kanale, kuriame kiekvienas gali pasižiūrėti jas norui užėjus.
– Jei turėtumėte neribotą finansavimą, kokią laidą svajotumėte sukurti?
J.M.-J.: „Kultmisijos“ yra invazinė rūšis TV programoje, t.y. turime garbę dalintis sukurta produkcija su žiūrovais LRT programų direkcijos palankaus vertinimo dėka. Tuo labai džiaugiamės.
Tačiau tai reiškia, jog finansavimu turime pasirūpinti patys. Norėdami kurti „Kultmisijas“, dalyvaujame Lietuvos kultūros tarybos ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo konkursuose.
Taigi laidą nuolat lydi finansinio nestabilumo giltinė, kuriai mostelėjus dalgiu – visi planai sugriūva. Pirmiausia aš svajočiau apie stabilumą, kuris galbūt galėtų rastis ne tik su daliniu valstybės finansavimu.
Laidos tobulėjimui būtina injekcija iš privataus sektoriaus, galbūt sąmoningo verslo, kurio partnerystė stumtelėtų laidą pokyčiams. Pirmiausia – vizualiniams. Dabar laida labai eklektiška, nes filmuojame labai skirtingose vietose, neturime studijos, kuri užduotų laidos stilių.
Būtų šaunu, jei prie laidos dirbtų daugiau žmonių. Ir jei patys galėtume dirbti tik tai. Tuo tarpu šiuo metu visiems „Kultmisijos“ yra tarsi paralelinė veikla.
Daivai – atotrūkis nuo dokumentinių filmų kūrimo, Gintarui – atokvėpis po dėstymo, man – profesinį akiratį plečiantis hobis. Tikiu, kad ryšys gimdo ryšį, kartais reikia svajones paleisti į visatą. Gal jos kada sugrįš išsipildyti kaip koks aidas.
G. Š.: Galbūt kurtume „Kultmisijas“ su specialiais užsakymais menininkams, dokumentuotojams, atlikėjams, atliktume tyrimus ir analitiką.
D.B.: Per trejus laidos gyvavimo metus pakalbinome apie 180 žmonių. Iš viso 250 valandų filmuotos medžiagos. Iš jos netgi galėtume padaryti dar kelioliką laidų. Galbūt kada tai ir padarysime?
Tačiau kol kas džiaugiamės nuo spalio 7 dienos iki lapkričio 4 dienos galėdami kas sekmadienį dalintis naujomis laidomis apie mažąsias kultūros formas, kultūrą ir maistą, kultūrą ir traumą, kultūros vadybą, Lietuvos kultūrą pasaulyje.
Dėkojame LRT programų direkcijai už bendradarbiavimą, o Lietuvos kultūros tarybai ir Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondui už dalinį finansavimą, visoms įstaigoms ir privatiems asmenims, prisidėjusiems kūrybiniame procese. Ir be abejo – pašnekovams, kurių idėjos ir įžvalgos skatina ne tik stebėti, bet ir aktyviai analizuoti, kritiškai vertinti, augti, kurti.
