– Kaip kilo idėja sugrįžti į eterį?
– Nuoširdžiai sakau, kad labai sudomino pasiūlytos laidos tema. Žmonės klaidingai mano, kad kultūra – paskutinės svarbos reikalas. Bet tauta žūsta, jei jos kultūra pradeda merdėti.
Aišku, nenoriu susireikšminti, nes aš viena nieko nepakeisiu, bet turime labai daug kultūros veikėjų, pelniusių pripažinimą pasaulyje, kurie realiai jau tai daro.
– Kaip jaučiatės po pirmųjų laidų filmavimų?
– Jau beveik šešerius metus nebuvau eteryje kaip vedėja, išskyrus tiesiogines „Maisto banko“ transliacijas. Jaučiuosi taip, lyg po metų pertraukos atsisėsčiau ant dviračio ir išvažiuočiau į gamtą. Keistas jausmas, bet supranti, kad vis dar moki važiuoti.
– Labiau patinka tiesioginis eteris ar filmavimai iš anksto?
– Man labai patinka tiesioginis eteris, jis specifinis, o kartais ir ekstremalus. Tenka labai susikaupti, nes žinai, kad turi tik vieną dublį. Nereikia jaudintis, kad liežuvis susimals – visiems žmonėms tai būdinga, svarbiausia daug šypsotis – pataiso visas situacijas.
– O ar jaudinatės į eterį sugrįžusi po pertraukos?
– Visai ne. Jaučiu tik atsakomybę, kad būtų gerai ir kokybiškai. Be to, negali nuvilti ir krūvos žmonių, susirinkusių filmuoti tavo laidą. Negali tiesiog pasakyti – susirgau, šiandien neateisiu.
– Studijos dizainą sukūrė dailininkas Augis Kepežinskas. Kaip jums patinka naujoji studija?
– Kiek pati esu kišusi trigrašį į studijų kūrimą, visada sakydavau, kad turi būti ne per daug vizualiai triukšminga. Naujoje studijoje man patinka pilka spalva ir metalas bei loftiška stilistika, kurianti neutralią aplinką. Svarbu, kad mažai spalvų – aš galėčiau filmuotis kad ir baltame fone. Vis dėlto esmė – pašnekovai ir turinys, pokalbiai turi būti spalvingi, o ne išpuoštos studijos.
– Dėl ko labiausiai nerimaujate kurdama laidą?
– Aš bijau kalbančių galvų. Galvoje turiu raudoną lemputę, kuri užsidega, kai pokalbis ima darytis įdomus tik patiems pašnekovams. Man atrodo, kad tai katastrofa.
Tam, kad rodytum ką nors per televiziją, turi padaryti taip, kad tai žiūrėtų ne tik giminės ir artimieji – vis dėlto įdarbini tiek daug žmonių, leidi visuomenės pinigus.
– Ko imatės, jei matote, kad pokalbis tampa nuobodus?
– Tenka pertraukti pašnekovus, bet tik tada, kai matau, kad pokalbio tempas sulėtėjo, o pašnekovai pradėjo mėgautis kiekviena savo fraze. Stiprūs pašnekovai, patys įpratę valdyti pokalbį, dažnai bando tave nuginkluoti, todėl vyksta šiokios tokios grumtynės. Bet jei žurnalistas nevaldys pokalbio, bus nuobodu žiūrovams, jie perjungs kitą kanalą arba eis miegoti.
– O kaip atsirenkate pašnekovus?
– Kartu su redakcija ir prodiuseriais. Turiu labai šaunią komandą. Kai žiūrovams sakau „mano laida“, tai tik dėl to, kad žiūrovai nemato dirbančių už kadro. Bet aš esu iš tų žmonių, kurie visada remiasi komandos darbu. Jie – svarbiausi laidos dalyviai, o aš tik jos veidas.
– Jums svarbūs reitingai?
– Visiems turėtų būti svarbūs reitingai. Mes pinigus leidžiame ne tam, kad užsiimtume ekshibicionizmu ir būtume sau įdomūs. Siekiu, kad kuo daugiau žmonių susidomėtų kultūra. Jei mūsų reitingas bus žemas, tai ta idėja niekaip nebus realizuota.
Esame sukūrę ir laidos „Facebook“ paskyrą, nes norime įtraukti jaunimo ir kitus žmones, kurie nėra televizijos žiūrovai – aš ir pati tokia nesu. Manau, kad per žmonėms patogius kanalus reikia jaukinti kultūrą, bet jokiu būdu jos nesupaprastinti.
– Kaip grįžimas į televiziją pakeitė jūsų gyvenimo būdą?
– Turiu kai kurių dalykų atsisakyti, perplanuoti. Taip tik atrodo, kad nusifilmuoji ir viskas, bet tave pradeda kviesti į kitas laidas, daliji interviu, planuoji laidą. Bet aš jau buvau pasiilgusi televizijos.
