Susitikimas „Juozo Miltinio fenomenas“ – vienas projekto „Lietuvos teatro amžius“ renginių. J.Miltinis yra sakęs, kad teatre režisierius pranyksta, kai į sceną išeina aktorius. Tad susitikime dalyvaus tie, kurie dar mena J.Miltinio teatrą ir vienaip ar kitaip susidūrė su jo kūryba bei pedagogika: aktoriai Algirdas Paulavičius, Albinas Kėleris ir Rimantas Teresas. Susitikimą ves teatrologė dr. Daiva Šabasevičienė.
J.Miltinis, gimęs Dabikinėje netoli Akmenės, mokęsis Kauno jėzuitų gimnazijoje, lankęs Vaidybos mokyklą prie Valstybės teatro, 1931–1932 metais dirbo Šiaulių dramos teatre, o 1932 m. birželio mėnesį išvyko į Prancūziją, kur klausėsi paskaitų Sorbonos universitete, 1933–1936 m. mokėsi Charles‘o Dullino vaidybos studijoje. Grįžęs į Lietuvą, 1938–1939 m. kaip teatro kritikas bendradarbiavo žurnale „Naujoji Romuva“.
1940 m. J.Miltinis buvo paskirtas naujai įsteigto Panevėžio dramos teatro „aktoriumi, su teise režisuoti“, čia įkūrė studiją ir su nedidelėmis pertraukomis dirbo iki 1980 metų. Išugdęs tokius aktorius kaip Jonas Alekna, Bronius Babkauskas, Donatas Banionis, Gediminas Karka, Algimantas Masiulis, Stasys Petronaitis, Eugenija Šulgaitė, Kazys Vitkus, Regina Zdanavičiūtė ir kiti, J.Miltinis sukūrė Panevėžio teatro fenomeną – žiūrėti jo spektaklių buvo nuolat vykstama ne tik iš Vilniaus ar Kauno, bet ir iš tolimų tuometinės Sovietų Sąjungos miestų.
Lietuvos teatro istorija neįsivaizduojama be tokių J.Miltinio spektaklių kaip Arthuro Millerio „Komivojažieriaus mirtis“ (1958 m.), Williamo Shakespeare‘o „Makbetas“ (1961 m.), Wolfgango Borcherto „Lauke už durų“ (1966 m.), „Pražūtingas apsvaigimas“ pagal Juozo Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967 m.), Augusto Strindbergo „Mirties šokis“ (1973), Sofoklio „Edipas karalius“ (1977 m.), Williamo Faulknerio ir Albert‘o Camus „Requiem vienuolei“ (1979 m.) ir kitų.
Susitikimas „Juozo Miltinio fenomenas“. Spalio 9 d. 18 val. Lietuvos teatro sąjunga, Vilnius.
