1. Gyvenate Švedijoje, prieš tai studijavote ir tobulinotės Italijoje, Austrijoje, Niujorke bei kitose pasaulio vietose. Ar pasiilgstate Lietuvos?
Iš tiesų daug kur esu buvusi, daug kur gyvenusi. Ir nors šiuo metu įsikūriau ir gyvenu Švedijoje, Lietuva visuomet išliks mano tikrieji namai.
2. Visai greitai nuostabiajame Paliesiaus dvare vyks „Trio Vertige“ pasirodymas. Ar galite bent trumpai užsiminti, ką esate parengę?
Deja, bet likus keletai savaičių iki koncerto teko pakeisti programą, nes dėl susiklosčiusių aplinkybių mūsų šauni violončelininkė Ludovica Rana nebegalėjo atvykti. Koncerte pristatysime pakeistą kamerinės muzikos smuiko ir fortepijono duetui programą, kurioje skambės J.Brahmso, L.van Beethoveno kūriniai bei muzika iš praėjusiais metais pasirodžiusio mudviejų su pianistu Cesare Pezzi debiutinio albumo „B.Dvarionas: Kūriniai smuikui ir fortepijonui“.
3. „Trio Vertige“ vienija muzikantus iš skirtingų šalių, papasakokite, kaip vyksta darbas, kai skiria atstumas?
Didelė darbo dalis vyksta per atstumą: parenkame programą, kiekvienas atskirai ruošiame savo partiją, neretai susiskambindami ir aptardami įvairius interpretacijos, atlikimo ir kitus klausimus. Tuomet, likus ne mažiau vienai savaitei prieš pasirodymus, susitinkame ir intensyviai repetuojame.
4. O jei trumpam sugrįžtume į pradžią, kaip prasidėjo jūsų muzikinė kelionė? Galbūt pamenate, kaip pirmą kartą muzika jus užbūrė?
Negaliu pasigirti jokia jaudinančia istorija apie tai, kaip mažoji Justina, išgirdusi smuiko muzikos skambesį, puolė groti pagaliukais ar įkyriai zirzė tėvams, kad nori groti smuiku. Už pažintį su muzika, o vėliau ir su smuiku esu be proto dėkinga savo tėvams, kurie, tarsi nujausdami, leido mane, trimetę, į muzikos pamokas. Su muzika labai greitai susidraugavau, ji man tapo mėgstamiausiu vaikystės žaidimu. O nuo penkerių metų į rankas paėmiau mažytį stebuklą, su kuriuo nuo tos dienos kartu einame gyvenimo keliu. Smuikas mane lydi visur: kelionėse, namuose, per atostogas, darbe, šeimoje, sapnuose...
5. Studijavote prestižinėje Niujorko Juilliardo mokykloje. Kaip pavyko ten įstoti, kokie sunkumai ir malonumai jus pasitiko studijų metu?
Studijuoti Juilliardo mokykloje buvo mano ilgai puoselėta svajonė, kuri išsipildė toli gražu ne vien dėl mano pastangų. Ruoštis stojimui pradėjau likus metams iki studijų pradžios. Paraiškos pildymas ir įrašų darymas buvo pirmasis etapas. Tada gavau kvietimą į perklausą Niujorke. Ją perėjus, kai atrodė, kad didžiausias darbas jau padarytas, atėjo sunkiausias ir lemtingas etapas, kai teko surasti lėšų studijoms. Energijos ir laiko paieškoms atidaviau daug, bet visas jis būtų buvęs beprasmis, jei ne nuostabūs žmonės, kurie išgirdo mano svajonę ir padėjo ją įgyvendinti. Tokių žmonių sąrašas ilgas, bet kiekvienas jų žino, kad visus juos nešioju savo širdyje ir labai branginu jų gerumą.
6. Žmonės kalba, kad Niujorką įsimylėti labai paprasta. O kaip nutiko jums, ar pasiilgstate šio megapolio?
Sakoma, kad Niujorką gali mylėti arba gali jo neapkęsti, tačiau jam abejingas neliksi. Neslėpsiu, Niujorko pasiilgstu, nors ten gyvenant neretai būdavo momentų, kai jausdavau, kad miestas mane pradeda varginti. Kad ir kaip būtų, kaskart su nekantrumu ir dideliu entuziazmu ten grįžtu.
7. Kas jus įkvepia muzikuoti?
Muzikuoti mane visų pirma įkvepia pati muzika ir užburiantis jos pasaulis. Džiaugsmo ir įkvėpimo man suteikia koncertų klausytojai – jų laimingi, besišypsantys veidai po pasirodymų, patirties ir įkvėpimo semiuosi iš kitų muzikantų, tiek savo kolegų, tiek didžiųjų muzikos grandų.
8. Jūsų projektas „Smuikininkė ant dviračio“ – nuostabi idėja! Kaip ji kilo ir kaip sekasi ją puoselėti?
Idėja kilo labai spontaniškai. Nors anksčiau dviračiu, kaip transporto priemone, dažnai nesinaudodavau, atsikrausčiusi gyventi į Malmę supratau, kad dviratis šiame mieste yra didelis privalumas. Po truputėlį pradėjau dairytis sau tinkamo dviračio. Esu atvira įdomiems projektams ir nuolatos ieškau naujų muzikinių idėjų ir būdų, kaip originaliai pristatyti klasikinę muziką klausytojui. Ir štai vieną dieną ėmė ir atsirado „Smuikininkė ant dviračio”. Projektas dar labai šviežias, bet jau spėjo sulaukti didelio tiek žmonių, tiek žiniasklaidos susidomėjimo.
9. Kaip gyvena muzikantai – papasakokite, kokia jūsų įprasta diena, ką dažniausiai veikiate?
Gyvename labai muzikaliai – didžioji dienos dalis visuomet yra užpildyta muzikos: grojimo, savo ir kitų atlikėjų įrašų klausymo ir analizavimo, naujų kūrinių ruošimo, koncertinių programų kūrimo. Šalia tiesioginės muzikinės veiklos kiekviena diena neapsieina ir be kitų su atlikėjo veikla susijusių darbų, tokių kaip kontaktų užmezgimas, jų palaikymas, programų siūlymas ir pristatymas įvairioms koncertinėms organizacijoms ir pan.
10. O kas jus žavi, be muzikos, ką dažniausiai veikiate, kai negrojate?
Labiausiai už viską mėgstu keliauti. Nors atrodytų, kad būdama muzikantė itin dažnai esu kelyje ir tai turėtų pabosti, tačiau man kelionių niekada nebus per daug. Taip pat mėgstu atitrūkti nuo su darbu susijusių rūpesčių sportuodama – retkarčiais išlekiu rytais pabėgioti, apsilankau baseine ar sporto salėje.
11. Galbūt turite kokių nors ritualų, kuriuos privalote atlikti prieš savo pasirodymus?
Koncerto dieną, jei tik turiu galimybę, visuomet stengiuosi bent 20 min. numigti popietės miego. Ypatingų ritualų neturiu, bet eidama groti rankinėje su savimi visuomet pasiimu plytelę juodojo šokolado ir saują riešutų, kuriais „pasikraunu“ energijos palaikyti.
12. Ką dažniausiai norite papasakoti savo atliekama muzika – kokią žinutę siunčiate klausytojui?
Kiekvieno atliekamo muzikinio kūrinio metu stengiuosi perteikti ir papasakoti tame kūrinyje kompozitoriaus užkoduotą istoriją. Kiekvieną kūrinį bandau pateikti taip, kaip pati jį suprantu, kaip jį jaučiu ir išgyvenu, o tai, ką pajaučia klausytojas, priklauso nuo jo paties būsenos, jausmų ir išgyvenimų.
